Čiurlioniui

Nueisiu kada nors prie upės
už Probobutės
kol jos dar pjūklai nesupjaustė
prie Nemuno kur saulė vakare
anapus miško leidžiasi raudona
lig dangaus
ten susitiksime tu būsi
mano brolis
ir vaikščiosim bastydamies klausydamies
pasiuntinių
pasišnekėsim lenkiškai
pasidainuosiva lietuviškai
šposausime žemaitiškai

tu man parodysi visus takus -
į kadagių kalnelį rytui tekant
naktį
prie Mergos Akių
kai byra žvaigždės į pasaulio pievą

mes nesimelsim bet galvosim
apie Dievą
kuris yra tas mūsų pasivaikščiojimas
arba trečias








menamas galbūt
ir visas mūsų laikas
buvęs ir nepasibaigęs.

Nėra geriau negu prie Nemuno.
Toje pakrantėje
kur tyli valtys
joms nerūpi
ką kalba vakaras
naktis
ir upė.


(2008)