Užrakintas sandėliukas

                      Jie buvo keista pora gyvenusi aukštu žemiau. Tiesą sakant, pirmame aukšte, o aš gyvenau antrame. Matydavau juos bemaž kas dieną, tai kur išeinančius, tai vėl pareinančius. Iš tolo jie man atrodydavo jauni, vyras panašus į studentą, o ji dar kiek jaunesnė. Ypač, kad ji vilkėdavo balta šilko suknele, panašia į nuotakos. Taip jie man atrodydavo gan ilgą laiką, ko gera, metų metais, kol vieną sykį susidūrėme iš arčiau ir pasikalbėjome.

                      Tą kartą Studentas buvo jau pusamžis vyras, tiesa, ji vis vien to nenusakomo amžiaus, kurio nė nereikia mėginti atspėti. Graži, patraukli, pakankamai jauna, ir tiek.

                      Tačiau jie jaudinosi, laikydami rankose tą baltojo šilko suknelę. Ypač jaudinosi ji, Studentas ramino.

                      - Kur mūsų mergaitė, kur ji dingo, - guodėsi jaunoji ar gana jauna moteriškė, akys buvo pilnos ašarų, ir ji spaudė suknelę prie krūtinės. Taip, lyg būtų parsinešusi ją iš kapinių.

                      Žinoma, niekas neparsineša įkapių, bet man kažkodėl pasirodė kaip tik taip. Aš irgi ėmiausi raminti, nes man abiejų labai pagailo.

                      - Ji bus kur nors išėjusi, ji nepražuvo, nieko baisaus neatsitiko, tikėkite, - maždaug taip kalbėjau abiems, ypač jai. Studentas buvo jau ir pražilęs, aplink jo akis mačiau raukšlių, kurių atsiranda nuo skaitymo. – Žiūrėkit, ji paliko tik suknelę, o baltinių tai nėra. Reiškia, ji išėjo vienais baltiniais, bet niekas nepagrobė ir nenužudė, ji išėjo pati, tad pati ir pareis.

                      Moteris klausėsi nepatikliai, bet jau nebekūkčiojo. Užtat vyras ją glaudė tartum dvasiškai sutvirtėjęs nuo mano tokių logiškų žodžių. Glaudė stipriai ir meiliai, norėdamas perlieti jai savo atsirandantį tikėjimą tiesiog fiziškai iš krūtinės (keista, nebeatsimenu, kokios spalvos buvo jo marškiniai) į tą graudžiai nusvirusį petį. Galva jos tebebuvo taipgi nusvirusi, tik ašarotas žvilgsnis jau ėmė atitrūkti nuo baltosios šilko suknelės, kurią tebelaikė spausdama rankose.

                      - Kur ji, kur ji, - vis dar tyliai kuždėjo lūpos.

                      - Svarbu, kad ji yra ir pareis, - tvirtinau net pats įsitikinęs, nebe vien iš užuojautos, ir čia man Studentas netikėtai atėjo į pagalbą.

                      - Nurimk, - pasakė jis. – Vis viena praeis metai, dešimtmečiai, šimtmečiai, ir visa, kas dabar mums nutiko, atrodys tik sapnas.

                      Aš tegalėjau vien patvirtinti.

                      - Taip, iš tiesų, ponia, kaip tik taip ir būna, - kalbėjau, - ne sykį esu galvojęs (aš taip jai kalbėjau), kai nuklystu mintimis į praeitį, kad kas nors tikrai yra buvę, kol paskui vėl suabejodavau, ar nesu to kada seniai sapnavęs. Ypač kai susapnuoji dalykus pakartotinai, tada ir sapne žinai, pabudęs, kad štai sapnavai nebe pirmąsyk, o prisimindamas. Taigi kokį nors tikrovėje buvusį įvykį. Kiti sako, kad šiuo būdu atsitinka prisiminti ir tokių nebūtų dalykų, jog nebent iš anksčiau gyvento gyvenimo, dar prieš persikūnijimą. Bet aš taip nemanau. Esu realistas ir žinau, kad viskas tikra ir viskas dabar. Taigi žinokite ir tamstos, kad esate ir būsite, ir ne vien sugrįšite sapnais ar sapnuose ką prisimindami į savo praeitį, bet praeities visai nėra, viskas yra visą laiką. Tik stebiesi, o kartais žaviesi, kiek daug visokių regėjimų turi, kaip pavartai sudulkėjusią lentynoje savo gyvenimo knygelę. Be to, čia ir galimybė praversti, praleisti negražius puslapius, net ir mažiau reikšmingus, kol galų gale lieka vien puslapiai apie meilę.

                      Jiedu visai nurimo, kol aš taip kalbėjau, nes kalbėjau, galų gale, ir nebe jiems, o atsakydamas pats sau, tiesiog išsiaiškindamas, galų gale, kai kurias gyvenimo ir sapnų keistybes.

                      Kalbėjomės tame bendrame priebuty – pirmajame aukšte, - ir jie nuėjo, galų gale, į savo mažąjį pusantro kambario butą, kuriame buvo ilgai gyvenę. Ir aš sugrįžau savęsp, aukštyn. Dar ilgai galvojau apie tą dingusią mergaitę ir jos paliktą baltą suknelę, tarsi nuotakos.

                      O kai kitą dieną nusileidau žemyn, kaip visada išeidamas kas rytą pasivaikščioti ir nusipirkti laikraščio, turėjau nustebti kaip niekad. Jų butas buvo dingęs. Durys iš koridoriaus buvo visai kitos, ir tiesiog visai, aiškiai mačiau, toje vietoje tebuvo viso labo senas užrakintas sandėliukas.

                      Dar instinktyviai pakėliau ranką pasibelsti ir pasiklausti, kas čia dabar atsitiko, kai akys atsirėmė į geležinę įkypai nuleistą štangą ir spyną, aptrauktą nebegyvo voro tinklo liekanomis, tad susilaikiau nė nebeldęs.

                      Iš tiesų, kokia prasmė?

                      Tą suvokiau paprastai ir aiškiai, nes tokį mačiau įvykusį faktą. Su faktais nepasiginčysi, juolab kai sapnuoji. Bet visą istoriją nutariau kam nors papasakoti. Kaip matote, bent šį savo nutarimą įvykdžiau. Dabar einu laikraščio.

                      Sudie.

“Literatūrai ir menui”