Ugnis

                      Didžiulė krosnis su aukšta anga, pro kurią bemaž stačias galėtum įžengti.

                      Niekada nepaklausiau Povilausko, nuo kurių amžių jo sodyboje, keistame, lyg ne kaimo gyvenamajame name, toji nepaprasta menė su nepaprasta krosnim.

                      Jis pats buvo labai senas, tačiau tvirtas vyras, aukštas ir tiesus, gerbęs senovę ir savanorių laikus; kamarėlėje tebesaugojo savo jaunystės nuotrauką su Lietuvos kareivio uniforma. Ar jis pats, ar jo tėvas buvo gavęs žemės iš Lietuvos, tačiau galgi ne su tuo ypatingu pastatu, o gal kuris jų prasigyvenęs iš prakaito ir sąžinės paskui kokį palivarko likutį po didžiosiomis liepomis pirko?

                      Neišsiklausinėjęs nebepaklausiu. Atsimenu trumpai atsakiusį: ne dėl žemės tada kariavom. Tačiau dabar matau jį stovintį liepsnojančios krosnies angoje ir ilga ilga geležine kačerga graibaliojantį deginamus daiktus. Ir lyg jo paties kimus balsas pačiam sau, lyg žinia iš kažkur: uniformą sudegino!

                      Man tiesiog širdį pervėrė. Tai jis dar mėgina išgelbėti, bet kur tau! Ūžia liepsnos...

                      Neišmaniau, atokiau įėjęs į menę, nė ką daryti, nuo padėti.

                      Marcijona. Tai patvarkė, o jis per vėlai pamatė.

                      Dabar jau beviltiškai, o gal susitaikydamas, maišė savo kačerga tai, kas turėjo ir baigė sudegti.

                      Kai grįžom į mažesnę seklyčią, jo namų atrama marcijona beskėsčiojo rankomis: maniau, kad nereikalinga.

                      Paskui kiek prasitarė: kai pamačiau, kaip kaba kamaroj greta Jono uniformos...

                      Pamaniusi, kad jei kas pamatytų, Jonas galėtų darbo netekti. Ar jis tada buvo miškininkas, ar jau policininkas, nebepamenu, bet kratos jau nebeužeidavo. Lyg ir laisvai. Kodėl turėjo bijoti?

                      Na, televizijoj pašiepdavo tuos senius su Lietuvos uniformomis, tai gali su ja nevaikščioti nei per Vasario 16-ąją, nei apskritai, bet kam deginti? Tegul dar būtų pabuvus, gal to Jono vaikui kada pasirodytų įdomu. Bočiaus uniforma, jo asmeninė praeitis.

                      Visa tai kaip sūkurys, kaip liepsnų atšvaitai lakstė man po smegenis, gal tais laikais buvau dar pernelyg jautrus ar jausmingas. P ką jautė ar mąstė Poviliūnas, juk nesiblaškė, nesibarė, tik stūksojo sustingęs lyg žaizdą užspaudęs – ką gi, nebėra Lietuvos, nebėra ir uniformos.

                      Kažkada vėliau, gal ir po daugelio metų, ėmiau ir suspapnavau.

                      Ta pati menė, tik dar daug didesnė. Ir didžioji krosnis, almanti ugnis, ir aukštas vyras – nugara į mane – apsivilkęs kariška Lietuvos uniforma žengia vidun. Į liepsnas. Kad išnyktų. Kaip labai labai senoj senų senovėj.

                      Būna, kad sapne dar ir pagalvoji.