Pluta

                      Kartą turėjau plutą. Didžiulę – nuo viso kaimiškos duonos kepalo atšokusį viršų.

                      Moterys apgailestavo, kad taip nepasisekė, ir guodėsi kitu sėkmingu kepalu. Jų išsikepdavom Kačerginėje tiesiog orkaitėje. O man pasisekė, nes gavau tą atšokusią plutą.

- Kramtyk, bus tvirtesni dantys, - pasakė galbūt Aliutė arba Mamutė. Buvau turbūt jau apie dešimties, tai kramčiau nebe pieniniais dantimis, ir jie veikė gerai.

                      O plutos gardumėlis! Buvo dar šilta, minkštoka ir kmynais apibarstyta. Krimtau ją dieną, antrą, dar gardžiavausi trečią. Nešiodavausi ir į kiemą, ir meškeriodamas, ne vien knygas kur altanoj skaitydamas. Pusę jau buvau sutvarkęs, kai pajutau, jog darosi kieta; netrukus ir visai suaižėjo, ėmė akmenėti. Bet dantys buvo nebe pieniniai, tad graužiau toliau kaip kokia didelė pelė. „Peliukės Micės laiškai iš Latvijos“ buvo jau praeito etapo lektūra, graužiau iš tikrųjų be palyginimų.

                      Užteko man tos plutos ligi vasarai baigiantis, kai jau reikėjo grįžti į Kauną, eiti į mokyklą. Buvo dar likęs gabalas delno didumo, palikau ir kitąmet neberadau. Bet ligi šiol jis mano akyse.

                      Taip išsiskyrė du vasaros džiaugsmo partneriai: pluta ir paauglio dantys. Vėliau jie darėsi vis labiau ne paauglio ir ne dantys. Galbūt todėl, kad jau niekada nebegavau tokios plutos.

                      Bet jei dar kada gaučiau kmynais pabarstytą, graužčiau iš paskutiniųjų – ir jėgų, ir dantų.