Pavardė (Liūdna pasaka)

Gerokas baisiausiai nemėgdavo, kai jo klausdavo apie pavardę. Iš kur tavo tokia pavardė – Gerokas?

– Galbūt, Geriokas? Arba Gėrokas? – klausinėdavo kvaili gudruoliai norintys jį susieti su gėrimu, gal ir suorganizuoti.

O jis pasiųsdavo tokius veikėjus gerokai toliau, negu patys būtų norėję.

– Ateikit nors ir keliese, – pasiūlydavo. – Kai gerokai patvarkysiu, nebeklausinėsit.

Kadangi Gerokas buvo dviejų metrų, o pečiai kaip durys, norinčių neatsirasdavo.

Bet galų gale lūžo ir jis. Nutarė pasikeisti pavardę.

Policijoj iš pradžių buvo sunkoka. Tai yra, sunkokas pokalbis. – Sveiki. Gerokas. – Na, ir kas? – O tas, kad aš Gerokas! –Ir būk sau, gerokai tokių matom, ypač per pilnatį.

Gerokai perpykęs jis trenkė durimis ir jau buvo beeinąs namo, kai atsiminė ko atėjęs.

Tada grįžo, paprašė ir gavo didoką gabalą popieriaus, o jame parašė lyg tyčia trumpą pareiškimą policijos vadovui Petrui Grigaravičiui. Taip ir taip, noriu pasikeisti pavardę. Užkniso. Gerokas (parašas).

Priėmęs raštą policininkas netrukus išsivijo pro duris. – Palauk, neperskaitau. Ar tu Gerakas? – Pats tu durakas.

Ir nuėjo neatsigręždamas. Bet apniko jį mintys, kaip musės pūvančią mėsą. Sunkios mintys. Mėlynos, blizgančios, ūžiančios galvoj.

– Kas aš dabar? Ar beturiu vardą, juk atsisakiau? O jie net nepaklausė, kokio norėčiau. O jeigu atvažiuos džipu su kaukėmis ir paklaus, tai ką sakysiu?

Taip ir įvyko, atvažiuoja kol kas vienas. – Vardas, taip. Tėvo vardas? – Gerokas. – Baik. – Baigiau. – Baik geruoju, ar girdi? – O tu neužsisakyk porcijos, gerai? – Na, gerai, gerai. Tik mums neaišku, kaip tąsyk tave vadinti. Geroko Gerokas? – Kad mano gerokas, tai ne tavo reikalas. Varyk šalin, kol sveikokas!

Taip jie išsiplūdo. Policininkas Fainokas (pavardė) supyko, sėdo ant mopedoko ir juodai dūmindamas (dūmodamas) nuvažiavo namo. O gal geruoju į daboklę, toks jau buvo nuo stogo nušokęs.

Ką gi, vargšas Gerokas nuo tada paskendo visai tamsiuose apmąstymuose. Prisiminė amžinatilsį tėvą Geroką, amžinatilsį motinėlę Gerokienę ir juolab krimtosi: tai ar jų atsižadu? Ar būsiu nebe iš Lietuvos, nebe iš Naujųjų Gerokų kaimo, tartum ir tėvo motinos neturėjęs?

– O ką jiedu man pasakys iš dangaus?

Matote, Gerokas vis dar turėjo sąžinę.

Po kokio pusmečio pradėjo svarstyti, kaip čia padarius, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Vilkas – tai jis pats, buvęs Gerokas. Avis – šeimos ir tautos garbė. Ir sumąstė pasivadinti kitaip, bet panašiai. Kad būtų kraujo ryšys. Pavyzdžiui, G. Rokas.

Policijoje papildomo pareiškimo nepriėmė. – Nėra tokių vardų iš vienos raidės! – Na, tai rašom iš dviejų, tebus Ge. – Nėra tokių vardų! – Kaip nėra, pats mačiau, kad pienburniai nešioja marškinius barzdotu vyro veidu su vardu Če.

Policija kiek sutriko, bet greitokai rado naujų priekabių.

– Seimo nutarimu, kurį tuoj tvirtins Konstitucinis Teismas, paprastai neleidžiama katalikų šventųjų vardų naudoti ypač pavardėms! O tavo Rokas – tikras šventasis, šunį turėjo. Belieka referendumas.

– Velniai jūs, velniokai! Tai duokit man šventą vardą, o pavardę iš dviejų raidžių! Arba eikit pasiieškoti trijų, mačiau ant tvoros. Išrašote staigiai regioninį pasą Rokui Ge arba...

Ir pradėjo verkti. Neatlaikė tarybų valdžios laisvokoj Lietuvoj. Numojo vis dar stiproka partizano ranka ir išėjo. Nebekovojo daugiau.

Tik nunešė ir pastatė prie Seimo rūmų, kur barikada, švento Roko statulėlę. Be šuns.

„Literatūrai ir menui“