Pasaulėmata

                      Jovaras Vunderbaras manydavo, kad visa aplink jį tik jovalas. Tokia pasaulėžiūra tęsėsi ilgai, didesnę dalį gyvenimo. Vunderbaras net pavadinimą pasauliui sugalvojo: Jovaro jovalas.

                      Bet kartą, jau į pavakarę, jis pateko girion ir sutiko mažą vabalėlį. Tas bėgo takeliu visomis šešiomis, o gal aštuoniomis kojytėmis (senis Vunderbaras neprimatė) ir draugiškai pamojavo auksiniais ūseliais:

                      - Jovarėli, Jovarėli! Vunderbarėli!

                      Girios keleiviui net akyse prašvito. Jis pritūpė lyg būtų koks reikalas, ir prasidėjo judviejų šnekos. Kur kuris einąs ar bėgąs, kokio perkūno ieškąs ir ką širdy nešiojąsis.

                      Jovaras ir išliejo savo ilgametį sopulį. Ėjau per miestus ir miestelius – jovalas! Ėjau laukų laukais – nieko nesupratau, žemėtvarkos jovalas. Dabar štai miške – visiškas jovalas. Kultūros griuvėsiai. Kur pasižiūri – šiukšliavežių išmatos, vėtrų išvartos, girtuoklių išvaros. Nėra kur beeiti. Gal nebent mėlyną jūrą prieisiu, tai pasiskandinsiu.

                      - Cit, - ramino vabalėlis. Taip yra, ne balsu pasakė, o ūselius atitinkamai pajudino. Bet Vunderbaras mokėjo visas pasaulio kalbas. Išklausė visą vabalėlio ūsais mosuojamą dėstymą.

                      Tas pasirodė išminčium besąs. – Tu sakai, globalinis jovalas? O kas jį padarė? Esam nusipelnę taip gyventi, ir tu, ir aš, ir varna. Negalim pabėgti. Ir jūroje pasiskandinęs tik užterši. Išeitų, kad mes – jovalo atomai, o pasidarė jis pats. Bet jei manytume, kad pasaulis štai ėmė ir sujovalėjo, tai vėl nežinia, nuo kada, ir kas buvo anksčiau. O kas buvo dar anksčiau? Gal buvo dar jovalesnis jovalas, tačiau visiems patiko. Kurį laiką, kol nutarė gadinti. Sugriausim, išardysim! Tai vėl pagalvok, ar galima sugadinti jovalą? Mano senelis sakydavo, kad visada yra tas pat nuo pirmojo kirmino Adomo laikų, žinai, kuris išropojo iš molio. Tas pat ir tas pat, bet matai, vis atsiranda padarų, kurie nori jovalą gerinti. Čia – kas kita! Ir kartais jovalas trumpam pagerėja, skaidrėja. Bet tipas, kuris brenda verkdamas, kaip tu, niekuo neprisideda, tik drumzliną skystį gausina, gerbiamas Vunderbarai. Štai kodėl savo elgesį, o pirmiausiai, savo ydingą pasaulėmatą turėtumėt keisti. Keiskimės! Jaukim jovalą nuo savęs! Gerinkim, velniai griebtų!

                      Vunderbarui net galva apsisuko ir apsisukusi ant ašies pradėjo žiūrėti į kitą pusę. Toje padėtyje jis nebematė vabalėlio, tik baisiai prišnerkštą mišką, todėl atsistojo ir nukiūtino sau.

                      Tai ką, mąstė jis dabar į kitą pusę. Neverta nei piktintis, nei liūdėti, nes visada taip? Jovalas buvo, yra ir bus... Būk jame ir ištirpk... Priimk tikrovę, žiūrėk ne į praeitį, bet į ateitį. Būk pasirengęs ir ją priimti, kokia beužgriūtų... O kodėl aš prisimenu, kai dar berniukas buvau, juk tas pats miškas atrodė kitaip, ne sąvartynas? Juk nesapnavau. Tai reiškia, gali būti kitaip? Kur mano tikroji šalis? Ne jovalas!

                      Jis dabar ėjo užsimerkęs, praregėjęs, ir matė tą laimės šalį, ir joje tekėjo saulė.

„Literatūrai ir menui“