Jūra ir Adomėlis

Pasaka. Vytukui

Berniukas, vardu Adomėlis, dažniausiai statydavo pilis. Drėgnas smėlis, truputį Baltijos vandens, kurio atsinešdavo kibirėlyje, ir puikiausia statybinė medžiaga.

Bet jūra nuplaudavo jo pilis.

Tada jis statydavo dar didesnes, mėgindavo ir atokiau nuo bangų.

Tverdavo apsauginėmis tvoromis.

Tačiau dažniausiai iš ryto rasdavo jūros liežuviais pasidarbuota, lyg pyrago kramtyta, sulaižyta.

Užsispyręs Adomėlis suvokė tai kaip iššūkį ir nemanė pasiduoti. Kartą  pastatė smėlio pilį aukštesnę už save. Jūra šypsojosi rami, tartum nepyko.

Bet naktį pakilo vėjas, ir pilies neliko nė ženklo.

Tada Adomėlis pradėjo pykti ant jūros, ir čia buvo jo klaida.

- Aš tau! Gausi!- šaukė jis ir svaidė akmenėlius į beribį vandenį.

Jūra tik dar garsiau juokėsi.

Tada jis nutarė pasikalbėti iš arčiau. Sugniaužęs kumščius brido ir brido gilyn, vis mušdamas, o jūra jį glostė, kol staiga apkabino, nusinešė, sumurdė su visu pykčiu ir vėl išmetė ant kranto kaip kokią skiedrą ar medūzą.

Kadangi Adomėlis nebuvo medūza, tai dovanų dar gavo guzą.

O atsitokėjęs žiūri – greta jo, viso šlapio, besėdinti lyg jūros išmesta mergelė. Turėtų būti juolab šlapia, bet štai nesusivėlusi, ir spindi nuo saulės kaip auksas.

Adomėlis nė nepastebėjo, kad jos ilgos kojas, kurios dar mirko vandeny – tai žuvies uodega.

- Aš iš Danijos, - pasakė ji. – Ten vienas dėdė apie mane pasaką parašė, ir aš atsiradau. Daug kas mane undinėle ir dar visaip vadina. Ir tavo Lietuvoj man davė lietuvišką vardą ir dar visokių meilės dainų apie mane ir žveją Kastytį pridainavo. O tu ne Kastytis?

- Deja, ne, - atsiduso Adomėlis. – Aš tik dirbu ir dirbu kaip juodas jautis vis ką nors statydamas, ir niekad neatėjo man į galvą jokia meilės daina.

- Tai dabar eik, berniuk, - paliepė mergelė, kuriai ant galvos jau ir karūna suspindėjo. – Eik neatsigrįždamas ir turėk svajonę. Jūra pati tau pilį pastatys, paskui vėl nuskalaus, nubers tavo taką kiaukutėliais, gintarėlių raštais, tu stebėsi juos, kartais rinksi ir būsi laimingas. Jūra – mūsų mama, o ant mamos negalima pykti. .

Adomėlis pakluso ir nuėjo, kur akys veda. Pačiu pakraštėliu, jūra jo basas kojas meiliai glostė – ko čia pykti? – ir paliktas pėdukes tuoj užlygindavo.

Taip jis ėjo ir ėjo, skaičiavo bangas ir debesis, kalbino žuvėdras. Baltija savo ruožtu jam kalbėjo ir dainavo.

Adomėlis suprato, kažkaip susivokė, kad jo gyvenimas nuo to susitikimo visai pasikeitė.

Ėjo ir ėjo dabar, nejuto ar lyja, ar sninga, ar smarkiai vėjas pučia, nes viskas buvo gerai, tarsi taip ir turėtų būti. Beeidamas ir pamiegodavo, ir pasapnuodavo. Kartą susapnavo labai savotišką sapną.

Lyg siūbuoja liūliuoja jūroj laivelis, o tame laivelyje mergelė. Ji ten sėdėjo ir žuvelių šukelėm galvelę šukavo.

Ir pajuto Adomas, kad iš jo krūtinės lyg jėga nepaprasta kažkokia veržiasi.

Nė pats nesitikėjęs, visa širdimi ir savo lūpomis dainavo ne kur nors girdėtą  apie Kastytį arba Marceliukę, o tikrą meilės dainą!

Kam skirtą? – to jums, gerbiamieji, nepasakysiu.

Bet pajuto, kad jo gyvenimas dar sykį pasikeitė.