Saldinė obelis

Pasaka. Vytukui

                       Tai buvo visai netikus vieta tokiam vaismedžiui, vedančiam tokio gardumo vaisius. Sodo pakraštys, žema tvora, ir už jos – kaimo gatvė.

                      Vaikėzai tik šast ir siaubdavo praeidami, drąskė saldžius raudonuosius obuolius net ištisomis šakomis.

                      Aršiausi tarp jų buvo Pifas ir Pofas. O aukštosiose obels šakose, kur viršūnė, puikavosi patys gražiausieji. Saulės pakepinti kai kurie net persprogdavo, iš jų tekėjo vynas tarsi medus, ir vapsvos ten sukosi tuntais.

                      Bet nei pagaliais taip aukštai nudaužyti, nei įsiropšti ten neįstengė nei Pifas, nei Pofas. Ir tokio storo kamieno jau nepapurtysi. Todėl jie sumojo dar vieną būdą – mėtyti, daužyti akmenimis.

                      Žinoma, pataikyti minkšti obuoliai tiesiog ištikšdavo ore arba suskildavo, sutęždavo nukrisdami nuo sudrebintų aukštųjų šakų. Gal tik vieną iš dešimties jie galėjo gardžiai suvalgyti. Toks laimikis. Kitus žolėje surinkdavo ir sučiaumodavo kiaulės. Pifas ir Pofas darbavosi mat naktimis, kuomet ir matomumas  prastesnis, o kiaulės ateidavo iš ryto. Visiems ta sistema patiko, tik ne sodo šeimininkams, bet jie patys kalti tokioj negeroj vietoj pasodinę, su vagimis ir kiaulėmis nesuderinę.

                      O kartą atsitiko kai kas nenumatyta. Pifas metė aukštyn išties didelį akmenį, o Pofas stovėjo ir mėtė po pusplytę iš kitos pusės. Taip jie rimtai ir draugiškai praskėlė kits kitam galvas. Pylėsi kraujas ir ašaros. Ir ką mamai sakysi, o tėvas dar diržą nusijuos.

                      Taigi sėdėjo abu ir žliumbė. Bet ėjo pro šalį kažkoks senelis. Visai senas ir nepažįstamas. Jis tarė maždaug taip: nors jūs nenaudėliai ir vagišiai, bet užgydysiu jums makaules ypatingais rojaus trauklapiais, tik su viena sąlyga – negydau melagių.

                      - Gerai, - apsidžiaugė vaikėzai ir apklijuoti senelio trauklapiais nupėdino namo. Kraujas nebėjo, skausmas praėjo, ir jie papasakojo tėvams nebūtą istoriją, kaip sėdėję gražiai pievelėje, o kažkokie negeri berniukai iš anapus gatvės užpuolę juos ir akmenimis apdaužę.

                      Žodžiu, pagal jų paveikslėlį, nėra pasauly nei tvarkos, nei teisingumo. Tik štai pasipylė iš naujo kraujai dar dvigubai, o guzai ant sumuštų galvų išaugo trigubai. Nuslinko tad abu vaitodami į krūmus ir aptarinėjo susidariusią padėtį.

                      Pofui pirmam atėjo į praskeltą galvą: „Žinai, - sako, - girdėjau, kad seneliu pasivertęs eidavo senovėj per kaimus Dievulis. Kam gera padarydavo, o ką ir nubausdavo. Juk sakė mums nemeluoti...“

                      Ir pradėjo Pifas, kad tik būtų pirmas, melstis iš visos širdies: „gerasis Dievuli, čia Pilypas labai nusidėjęs...“, jam antrino Pofas: „čia Povilas nusidėjęs“ – ir toliau kartu: „atleisk mums mūsų kaltes ir užgydyk dar sykį mūsų, tokių šalaputrių, makaules...“

                      Ir pro tos pačios obels lapus prašiureno lengvai lengvai, tarsi koks vėjelis: „gerai“.

                      Galvos tuoj sugijo ir ypatingai greit proto įgijo. Pifas su Pofu ne tik daugiau tėvams nemelavo, bet ir vargšo obels medžio baisiais akmenimis nedaužė.

                      Visa bėda, kad tai nepatiko kiaulėms. Jos sušaukė susirinkimą ir svarstė, kaip čia pasiekus tuos viršutinius obuolius, taip sakant, geriausią rezultatą. Vyresnioji ir sako:

                      - Iškniskim!

                      - Ką, užknisim, ir kas iš to?

                      - Ne! Ne! Ne! – žvygavo vyresnioji. – Būtent iš-kniskim, iškniskim tos obels šaknis, ir kai nuvirs, tada papuotausime. Mūsų dienos kaip šventė! Tiesa, geriau viską knisti naktį.

                        Kiaulės buvo ne tokios kvailos, kaip atrodė. Jos nukriuksėjo į sodo pakraštį gilią naktį, kad niekas nematytų, ir darbavosi knyslėmis kaip žymūnų varžybose, kad tik baigtų savo didįjį planą lig auštant.

                        Pavyko! Išknistomis ir nukandžiotomis šaknimis obelis griuvo, tai bent obuolių buvo!

                        Sodo šeimininkams iš ryto nieko daugiau nebeliko, kaip įspardyti kiaules atgal į gardą, o nužudytą saldinę obelį supjaustyti ir sukūrenti.

                        Liko tik velniškai suknista duobė. Niekas jos net neužkniso. Bet po daugelio metų iš likusių šaknų atžėlė kaip ir krūmynas – ištisa puokštė laukinių obelaičių. Jos žydėdavo pavasarį gražiai, bet obuoliukai augo aitrūs ir negardūs. Nei vaikams, nei kiaulėms.

(2007)