Žvaigždikis

Pasaka. Vytukui

Marytė niekad nemanė, kad gali būti tokių atsitikimų.

Eina ji ežia tarp laukų, aplink rugiagėlės linguoja, žiogeliai smuikuoja, dangumi nedideli balti beveik vienodai apskriti debesėliai plaukia.

Eina ji sau dainelę niūniuodama, ir staiga prieš ją – nepaprastas jaunikaitis. Ateina ta pačia ežia, tik iš priešingos pusės.

Sidabro rūbai, deimantų karoliai, o kaktoje didelė žvaigždė spinduliuoja. Šviesesnė už dieną.

Marytė stabtelėjo, nenorėdama išsyk žengti šalin į dirvą, kad prasilenktų, o tas jaunikaitis ir klausiąs:

- Kur skubi, aguonėle?

Marytė vilkėjo raudoną drabužėlį, tai ir atrodė kaip laukų aguonėlė, o dabar dar ir veideliai užkaito.

- Atsiprašau, gerbiamas pone, - kalbėjo ji mandagiai, kaip buvo pamokyta. – Man reikia antai ten, aš einu pas močiutę, kuri serga, o ji gyvena anapus šito lauko ir ano miško ir dar vieno lauko.

- Mano vardas Žvaigždikis, - prisistatė naujas pažįstamas. – O juk ir aš einu pas močiutę, kuri yra Saulė. Ji leisis vakare už sengirės, kurlink aš einu, ir noriu suspėti ją dar iš arti pasveikinti. Duokš ranką, Aguonėle, einam kartu, supažindinsiu.

Nė nepajuto Marytė, kaip davė jam ranką, apsigręžė , ir nužygiavo abu į vakaro pusę. Saulė ritosi dangum, o jie skubėjo žemės takeliais ir vis dėlto suspėjo!

Atėjo iki žemės krašto, už kurio jau nieko nėra, ir žiūrėjo kaip Saulė leidosi. Didelė, raudona, nelyginant karalienė.

Žvaigždikis ištiesė abi rankas ir šaukė:

Močiute mano! Motinėle mano! Amžinoji mylimoji! Skubėjau pas tave, kad galėčiau žodelį tarti. O čia dar tokia mergikė pakeleivinga su manim...

Saulė žiūrėjo tik į Žvaigždikį.  – Ačiū, sūnau mano, kad taip arti atėjai aplankyti, ligi pat žemės krašto. O daugiau nieko su tavim nematau, jau nė tavęs nebematau.

Ir dingo už to krašto. Marytei truputį liūdna liko, kad su ja nei pasisveikino, nei atsisveikino, bet vis tiek džiaugėsi, kad savo močiutei turės ką papasakoti.

Pasuko abu atgal. Miškas toks juodas, bet Žvaigždikis žiburiuodamas greit rado jaukią vietelę iš samanų ir paparčių, kur juodu galėsią gražiai pernakvoti. Savo žvaigždę kaktoj prigesino, kad Marytei į akeles nespigintų, o juk ir mėnuo kartais prisimerkdamas aiškiai švietė.

Rytą traukė toliau ir atėjo abu  ta pačia ežia į tą patį lauką, kur su Maryte pirmąsyk susitiko. Marytė norėjo gerai įsidėmėti, pasidairė, pasidairė aplink… ogi jos draugo jau ir nebėr! Tik vėjas aplink tyliai dūsavo.

Ką darys, nužingsniavo Marytė vėl viena ton pusėn, kur jos močiutė. O debesys jau ne tokie balti ir apskriti, bet jau tamsesni ir apdraskyti.

Perėjo lauką, mišką ir dar vieną lauką, ir štai pažįstama trobelė.

Durys praviros, įbėgo Marytė ir mato: guli jos močiutė lovoje ant languoto užtiesalo jau gražiai numirus. Nesulaukė vaikaitės, nors ir pyragėlį buvo iškepus.

Taip graudu, taip gaila pasidarė Marytei, kad išpuolė ji atgal į kiemą ir ašarodama dairosi. Gal dar ko paklausti, gal ką pasakyti? Bet močiutė gyveno viena, tai nieko nieko nėra, tik paskutinė vištukė liūdnai karksi ir vėjas plevena pilką indų skudurėlį ant virvutės padžiautą.

Pasiėmė ji tą skudurėlį ašaroms braukti, bet kai atsisėdo viena ant kelmelio, tai verkė verkė, kaip dar niekas pasauly nebuvo verkęs.

Ir pasidarė ežerėlis nuo to verksmo, pakilo vandenėlis, ir žiūrėk, jau nei vištukės, nei Marytės, nei trobelės nėra. Tik ežeras tyvuliuoja.

Vėliau kaimo žmonės, kažką girdėję apie mergelę čia nuskendusią, pavadino ežerą Marijos Akimi. Žiūri Akis į dangų dieną ir naktį, rytą ir vakarą, visas dangaus grožybes regi, bet vienos dar lyg laukia.

Ir štai kitkart rugsėjo naktį praskrenda aukštybėse Žvaigždikis, gausiai žvaigždelių pasėja. Pačios gražiausios krinta į Marijos Akį. Žmonės žiūri ir kalba: regėkite, dangus verkia sidabro ašaromis!..

Tikrai, vienam ir danguj liūdna.