Nereikia maurų

- Mums nereikia maurų, - pasakė miestelio valdžia.

Tai padarė įspūdžio ir sudomino, net nustebino tam tikru netikėtumu. Įspūdis įsispaudė todėl, kad buvo tvirtai pasakyta, o žmonės kaip tik ilgėjosi stiprios valdžios. Toks laikotarpis. O nustebino dar todėl, kad niekas gerai nežinojo, kas tie maurai.

Tiesa, gyventojai ir apie save nelabai žinojo, kokiai genčiai priklauso. Mokytojas, kuris priklausė liberalų partijai arba asociacijai, sakydavo, kad tai nesvarbu. Todėl palikim šį klausimą. Verčiau pateiksiu kiek žinių.

Miestelis vadinosi Juodnagiai. Senovėje jis turėjo truputį kitokį vardą, bet kai į lietuvių bendrinę literatūrinę kalbą atropojo juodvabalis, pasikeitė ir miestelio pavadinimas. Iš pradžių tik oficialiame lygmenyje, o paskui žmonės priprato.

Juodnagiuose buvo ir visuomenės maitinimo, ir visuomeninio atsigėrimo taškų. Visai kaip dideliame mieste, ten virte virė politiniai debatai. Juos dabar ypač pakurstė neatsargus vykdomojo pirmininko pasakymas.

- Kodėl jis už mus kalba? Nedarė jokių apklausų! O gal mums kaip tik reikia tų, kaip ten... baurų ar maurų...

Dauguma manė, kad maurai mauroja, o maurojančių padarų, kad ir skeltanagių, jie senokai nebepasigesdavo. Bet gal keli nepakenktų, būtų įdomu! Ir širdį sudilgindavo slaptas ilgesys.

Mažuma žinojo, kad maurai – tamsesnio gymio, o mažumos moterys visos priklausė liberalų asoc-partijai. Jas tai domino teoriniu požiūriu. Maurai kaip visuma, sakyčiau.

Kažkas pradėjo rinkti parašus referendumui.

Kažkas paskelbė rengiąs konferenciją tema: o kas dirbs, jei ne maurai?

Dar kažkas ekranuose rovėsi plaukus, kad prarasime darbus, kurių niekam nereikia, o priedo dar ir savitumą.

Taip maurai, kurių dar niekas nematė, tapo Juodnagių politine tikrove.

Senoji literatūros mokytoja, jau kada pensininkė, vis vartė mintyse prisiminimą apie senovės Venecijos maurą, kuris iš pavydo nusmaugė jauną žmoną. Ji mėgindavo pirmiausia sau susieti tą istoriją su nūdienos problematika, bet nelabai sekėsi, tad ir gerai, kad į viešas diskusijas ji neidavo. Norėjo pirmiau išsiaiškinti, o tik po to kalbėti. Ji buvo senojo sukirpimo, tikriausiai, konservatorė.

Mokytojas liberalas vis pakartodavo girdėtą posakį, kad maurai, kažką padarę, gali sau eiti. Bet čia jo žinios baigėsi, ir į papildomus klausimus, pavyzdžiui, kur maurams eiti, jis prasmegdavo kaip į duobę.

O jeigu jie gali, bet nenori eiti? Tokių provokacinių klausimų užduodavo smalsi, digitalinė jaunoji karta.

Valdžia nutarė, kad visa tai pernelyg provincialu, todėl pavojinga. Ji nutarė įsteigti dar keletą partijų, tuo būdu suskaldyti pilietinę visuomenę ir išvengti galimos krizės. Neduokdie, kokios nors kaktusų revoliucijos.

Niekas negalėjo paneigti galimybės, kad taip ims ir įvyks, todėl verkiant reikėjo dirbti su nerimstančia tauta, kad įvyktų kitaip.

Ir iš tiesų, pamažėle bevykstant įtampa ėmė slūgti, atsirado naujų temų. Debatai iš taškų ir centralinio ekrano niekur neišnyko, bet sukosi ir virė jau apie kopūstų kainas, apie pašto viršininkės naująjį papuošalą, apie miesto tarybos sprendimą asfaltuoti Ateities gatvę kaip tik ten, kur ji išeina į bulvių ir golfo laukus, taigi apie daug vis naujų ir naujų juodnagiškiams aktualių dalykų.

Suvokę padėtį, maurai susirinko, išsirikiavo, ap-link! – ir išžygiavo iš kur nebuvo atėję.

Laikinai, žinoma. Tokie reiškiniai nepraeina be pėdsako.