Nemunas

                      Anuomet nemąstydavau, tiesiog mačiau, kas yra Nemunas. Visiems žmonėms ir keliais atžvilgiais.

                      Transportas. Garlaiviai ir baržos. Tos, tempiamos vilkikų ir vadinamos „baidokais“, gabendavo dažniausiai statybines medžiagas arba tiesiog Nemuno smėlį, kurį ilgakaklės žemsiurbės keldavo iš pat dugno. Ne kokį purvą, kaip dabar galėtum pagalvoti, o baltą smėlį. Garlaiviai, tai aišku – žmonėms, kaip ir valtys į aną pusę. Arba iš ten kartais keleivis ilgai šaukdavo: „Čaiką! Čaiką!“ – ir paskui matai, kas nors iš Kačerginės jau eina prie kranto, atsistumia, iriasi to žmogaus. Beje, tom čaikom kartais varydavosi, ilgu „busoku“ atsispirdami, ir išilgai upės prieš srovę. Žemyn pats Nemunas nešė.

                      Žuvies pramonė. Nuo profesionalios žvejubos tinklais iki mūsų meškerių ir kilbukų. Karas pažeidė moralę, tada prasidėjo ir žuvų sprogdinimai. Jeigu negaila žmonių, tai ko čia – žuvų...

                      Maudymasis, vasarotojų džiaugsmai. Apie paplūdimį „kitoj pusėj“ – priešais Kačerginę, jau pasakojau anksčiau. Apie maudymąsi šioj pusėj – netrukus.

                      Dar Nemunas parūpindavo žiemą ledo – vasaros ledaunėms, - o pavasarį potvynių. Didysis 1946 metų potvynis, kai lytys Kaune gulėjo Donelaičio gatvėje prie Karo Muziejaus, nusiaubė ir Kačerginę. Siekė net mūsų vasarnamį, kur jau buvo įkurdinta vaistinė, o Ciplijauskų namelyje, kuris arčiau Nemuno, vanduo siekė ar tik ne iki pusės kambarių aukščio – ponia Ciplijauskienė vėliau rodydavo sienose tą paliktą liniją.

                      Vaistinėje nukentėjo paliktos mūsų knygos. Šlapias išnešė džiovinti prieš saulę, tai kačerginiškiai, jau tarybiniai, ateidavo pasirinkti, kuri kam įdomesnė. Sužinojusi ponia Ciplijauskienė pasipiktino, atėjusi surinko ir sukrovė pas save pastogėj. Ten vasarodamas ir pastogėj miegodamas skaitydavau dar sykį tas mūsų – Aliutės ir kitų – susiraukšlėjusias (po džiovinimo) knygas. Keletą dar ir tebeturiu, kai kur su dėdės Pranio dedikacijomis.

                      O apie Nemuną dar ne viską pasakiau.

                      Maudymasis šioje pusėje!

                      Čia nebuvo smėlio, tik slidūs akmenys, nuo kurių basą padą įskausdavo. Ir netoli – jau gilu, ir srovė tuoj pat už ilgų žalių Nemuno žolių, sušukuotų į kairę ir virpančių, sklaidomų pasroviui.

                      Mažiems čia neleisdavo maudytis, bet aš jau buvau didelis! Apie keturiolika, o prisimindamas ankstesnes Gabrio instrukcijas, buvau išmokęs plaukti. Svarbiausia – prisitraukti pilvą oro, tada jau Archimedo dėsnis laiko tave paviršiuj. Tai prisitraukdavau oro, įbrisdavau iki pilvo, kur jau netoli žolės, ir pasileisdavau per jas į srovę. (Beje, į šapalų srovę). Mirgančią, nešančią tolyn, į vakarus, į Palankių pusę. Net ir nedaug tespurdėdamas, plaukdavau greit ir toli toli, iki pat smėlėtojo karklyno, maždaug ties Petraičio parduotuve, bet iš Nemuno srovės matydavau tiktai krantus ir dangų. Ir jaučiausi galingas, kad taip greit ir lengvai plaukiu. Galėjau vaizduotis, kad toks ir esu, o nesuvokiau iki galo, kad tai Nemunas dovanoja man savo jėgą.