Miko istorija

Pasaka. Vytukui

                      Mikas ėjo per mišką.

                      Mikas buvo dar mažas, o miškas buvo didelis.

                      Bet Mikas nieko nebijojo, jis jautėsi labai svarbus.

                      Jis tiesiog prieidavo prie kiekvieno medžio – eglės, pušies ar beržo – ir sakė jiems: jeigu tu mane paliesi, aš tave patiesiu! Arba - nudėsiu! Mikas mat galvojo ir garsiai grūmojo, kad gali atsinešti kirvį ir miške padaryti tvarką. Tai yra, išguldyti mišką, kuris augo netvarkingai sudygęs ir buvo aiškiai per didelis. Miškas tada gulės verkdamas ir bus mažas, o Mikas atrodys didelis. Tvarka bus.

                      Taip jis žygiavo kupinas drąsių ir protingų svajonių, kol atslinko naktis. Ir Mikas pavargo kiekvienai eglei, pušiai ar beržui aiškindamas vis tą patį.

                      Mėnulis parodė jam minkštą samanų guolį po egle, ir Mikas ten įsitaisė poilsio. Eglė didžiąja šaka švelniai jį palytėjo, tartum paglostė ir užklostė. Mikas nespėjo net supykti, kaip užmigo.

                      Jam bemiegant mėnulis apėjo dangum ir pasikvietė saulutės aušrą. O jai dar netekėjus, vos vos brėkštant, jau suskambo paukščių balsai.

                      Iš pradžių Mikas juos tartum sapnavo, bet netrukus, kai dangumi pasklido didelė naujos dienos šviesa, pabudo ir išgirdo kaip reikiant. Ir supyko, kad trukdo miegoti, ir patiko jam, kad padeda šiek tiek pasvajoti. Atslinkdavo mintis apie kirvį, bet jau ne tokia pikta.

                      - Galėčiau nukirsti, ir nebetriukšmautų, - galvojo Mikas. – Bet ar tai išspręstų klausimus, ar būtų nuo to geriau?

                      - Ten lizdeliai visokie, iškristų maži paukštukai dar be plunksnų, ateitų krokodilai ir juos valgytų.

                      Tokiu būdu Mikas pirmąsyk savo gyvenime pakeitė nuomonę.

                      O čia ir musmirė bežiūrinti tiesiai į jį. Didelė, raudona, ir su baltais taškeliais. – Mikai, aš atėjau papuošti tavo būsto, tavo aplinkos...

                      Paprastai Mikas tokias spardydavo iš visų jėgų, bet šįryt kažkodėl susilaikė.

                      - Eik sau skradžiais, - pasakė draugiškai ir vis dėlto nespyrė.

                      Saulė kilo ir kilo, darėsi šilta, ir Mikas nuėjo ieškoti vandens.

                      Kartais jis prausdavosi, maždaug sykį per savaitę, o dabar dar norėjo ir atsigerti.

                      Upelis bėgo čiurlendamas per samanotus akmenis, kuriuose senovės lietuviai buvo iškalę paslaptingų ženklų, o kitapus, kur smėlio atkrantė, stovėjo grakšti stirnaitė. Jos akys buvo tokios gražios, tartum klaustų: Mikai, kur tu ligi šiol buvai?

                      Norėdamas nuslėpti sumišimą, Mikas ėmė praustis, nors dar nebuvo suėjusi savaitė.

                      Nusiprausė, net ausis pasivalė, o stirnaitė vis ten pat.

                      - Hey, - pašaukė Mikas, kažkur girdėjęs tokį indėnų šūkį.

                      O stirnaitė jam žmogaus balsu: berniuk, ar tu nemoki kalbėti?

                      Mikas mokėjo kalbėti, bet nežinojo apie ką. Miške nebuvo televizoriaus, kuris namuose padėdavo atsikratyti minčių bei klausimų. Prisiminė vakarykštes idėjas, kaip sutvarkysiąs, iškaposiąs tą bjaurų mišką, bet pats pasijuto šnekąs nei šį, nei tą.

                      Tada sumetė klausimą: o į kurią pusę upelis teka?

                      Jis matė, į kurią pusę, bet juk reikėjo ką nors pasakyti.

                      Stirnaitė žiūrėjo dar dailesnėmis, didelėmis akimis ir šypsojosi.

                      - Iš kur tu atėjai? – toliau klausė Mikas. – Ir kurlink taip keliauji? Kodėl viena?

                      Atsirišo Miko liežuvis ir protas, tik širdis truputį garsiau bildėjo.

                      Taip jie susipažino, apsikabino, ir nuėjo į tą pusę, kur upelis teka.

                      Už devinto posūkio pamatė surūdijusį skardinį užrašą su keistais įsakymais:

                      EIK PASKUI UPĘ.

                      KAI SUTIKSI PAUKŠTĮ - DAINUOK.

                      KAI SUTIKSI DEBESĮ – MIEGOK.

                      JEI RASI NEGYVĄ ŽUVĮ, GRĮŽK ATGAL.

                      Jie viską taip ir darė: ir padainuodavo, ir pamiegodavo, ir Mikas niekada nebesapnavo kirvio.

                      Bet ir negyvos žuvies jie tikrai nerado niekur niekur, todėl ėjo tokie laimingi visą gyvenimą.

                      Mikas ir Ji. Ir miškas jiems ošė.

(Čiurlionio „Miške“)