Vokietmečiu ir batai buvo problema. Prisimenu, kai viešėjau pas Tėtę Vilniuje, jis mane vedėsi į kažkokią batsiuvių dirbtuvėlę; ten matavo, draugiškai lenkiškai kalbino, per kurį laiką pasiuvo (turbūt iš nelegalios odos – karas!) tokius rudus su auliukais, kurie iš karto spaudė, o meistrai guodė, kad nieko, vėliau „išsinešios“. Tą Tėtė man išvertė, bet batukai neišsinešiojo, Mamutė juos kažkam atidavė. Gal ir Budrių ar Gintilos Beniui mūsų ūkelyje.
O Kačerginės apylinkėse buvo geresnis meistras, kuris skaptavo klumpes. Padarė man, ir buvau išties laimingas.
Ir vaikščioti smagu, net bėgti šiek tiek galėjau, bet svarbiausia – namuose koks garsas! Todėl dabar iš dalies suprantu rokerius-baikerius, kai jie be duslintuvų vaikiškai siaučia.
Tiesa, kojos turėjo fiziškai prisitaikyti. Netrukus ėmė skaudėti primuštą ir pritrintą keltį – abiejų kojų, - tačiau buvau ištvermingas ir neatsisakiau klumpių. Po kurio laiko išsiugdžiau storą odą kaip šarvą. Žinoma, ne visam kūnui ir gyvenimui. Bet vienai vasarai, o gal dviem, kol klumpės dar tiko, turėjau smagią kaimo vaiko patirtį. Lietuva! Ji remiasi visai nedideliais dalykais.