Kitas

                      Sigitui nepatiko vienas žmogus. Kitas žmogus, ne Sigitas. Jis nepatiko Sigitui iš esmės. Todėl Sigitas, ką sakęs nesakęs, ką rašęs nerašęs, vis už to kito užkliūva.

                      Kai reikia rašyt, reikia ir pavadyt. Negana turėti bevardį vaizdą akyse. Žinoma, Sigitas nesuteikė jam vardo Kitas. Dažniausiai nevadindavo nė jo paties vardu, juolab – pavarde. Prasimanydavo savų, vis kažkokių atmainų, kurios šiaip kalboje lyg nebūtų atrodę piktos, ale jam sekėsi taip įrašyt, kad ir vardas piktai skambėtų. Tokį Sigitas turėjo gabumą.

                      Taip Kitas tapo Sigito gyvenimo dalimi, o dar ir jo literatūrinės kūrybos tema. Įkvėpimo teikė pats Kito buvimas pasaulyje arba kur nors pasitaikęs jo vardo paminėjimas. Blogą paminėjimą Sigitui lengva būdavo pratęst, o gerą rūpėdavo atsvert. Kad skaitytojai šiukštu nesuklystų. Taip ir tęsėsi vieno gyvenimas dviejuose arba dviejų – viename.

                      Kartą Kitas ėmė ir susirgo. Sigitas truputį apsidžiaugė, bet paskui sunerimo. Suprantama, kodėl. Netrukus ir paėjo žinia, kad Kitas numirė. Kiek Sigitas bebūtų mėginęs numesti tą mintį nelyginant kriaušės graužtuką į pakelę – na ir gerai, taip jam seniai reikėjo, - bet širdyje Sigito liko ir liko kažikoks naujas keistumas.

                      Kadangi mėgdavo rašinėti atsiminimus ir ten vis įterpti ką į Kito pusę, tai dabar kažkaip neliko tos pusės net brangiuose širdies prisiminimuose. Rodės, visa jau pasakyta parašyta, ką ten dar bemesi, o ir žmonėms gali nebepatikti.

Supilkėjo Sigito gyvenimas, kad ir nedaug ir kad ir vidinis tiktai, o vis dėlto. Dalies nebeliko, faktas.

                      Tai vis dažniau jo ranka siekdavo stiklo. Stikle šviesa, stikle kelias, tiesa ir gyvenimas, - mėgindavo pajuokauti.

                      O galų gale (apie ką jo ranka seniai galvojo) pasiėmė butelį ir nuėjo ant kapų. Į tą šlaitą, kuriame Kitas, jo paskutine bloga valia, bevelijo prisiglausti.

                      Vietos ten daug nebuvo, ir Sigitas, pavyzdžiui, greta nebūtų tilpęs, bet viršuj galima buvo pasėdėti.

                      Manė Sigito ranka, kad vėl atgims prisiminimai ir juos palydinti graži piktumo atgaiva, kad vėl rašys kaip rašęs. Betgi taip neatsitiko. Lyg senasis pyktis jau būtų ir pats pasikavojęs. O butelio nė nebesinorėjo atkimšti, visai keista. Paliko tad mažumą pasvyravęs ant ano kapo kaip gruzinas ir nukiūtino gatvėmis namo lyg be minties.

                      Namolio – tai į senuosius namus, kurių vienas langas vis tiek jau buvo išmuštas. Kas tai padarė? – mėgino dar pykti Sigitas, bet jam nebesisekė.

Vytautas Vytuko bet ne Vytukas Landsbergis
„Akiračiams“

****

Aš vienas tų, kurie balsavo.

Atidaviau už laisvę balsą savo.

Darbavomės, tikėjom, kad išeis.

Paskui patekome į bėdą.

Dabar stebiuosi padarais,

kurie tėvynės širdį ėda.

(2005)