Kelionės įspūdžiai

             Kartfelis of Kleisterbachas atvyko į Maskvą. Aukso ir purvo derinys įspaudė jam gilų įspūdį. Bet svarbiausia - žmonės, taip sakė jau turizmo agentūroje.

             Kleisterbachas nutarė pasivaikščioti ir pasižiūrėti žmonių. Šen bei ten stoviniavo būreliai dėl kažko protestuojančių. Jie laikė šūkius dažniausiai nesuvokiamais rašmenimis ir atrodė patys išsigandę, o ne atėję ko nors gąsdinti. Gerai, kad juos saugojo keliskart gausesni būriai šarvuotų vyrų. Kad susirinkusiems būtų visai saugu, sumesdavo juos į savotiškus ambulansus ir išveždavo poilsio.

             Didesnėje aikštėje Kleisterbachas pamatė ir didesnį būrį, netgi eiseną. Šimtai senų žmonių su geležėlėmis ant krūtinių nešė raudonas vėliavas ir, matyt, vado portretus. Iš jų žvelgė piktas uniformuotas vyriškis dideliais juodais ūsais ir aukštyn sušukuotais žilais plaukais. Ūsai dažyti, - pagalvojo Kleisterbachas, bet niekam to nesakė. Minia atrodė grėsmingai, todėl jos nereikėjo saugoti, o praeivių veidai buvo pabrėžtinai neutralūs. Toks stengėsi atrodyti ir Kleisterbachas, nors širdyje smalsavo: ar tai tikrai Štalinas, trumpai draugavęs su fiureriu?

             Bet fiurerio paveikslų tie nesinešė.

             Kai kurie lyg mėgino dainuoti maršą, bet silpnai, ir gaidos nebūtum sugaudęs. Užtat beveik visi piktai niurnėjo ir žvangino geležėles. Portretas juodais ūsais atrodė patenkintas.

             Tačiau eitynės aiškiai neturėjo geografinio tikslo, tik  pasirodyti patiems sau. Visai kitaip veržėsi  triukšminga didelė minia jaunuolių, išsirikiavusių tarsi kareiviai. Pusė tų jaunuolių buvo dar vaikėzai, bet visi grėsmingai šūkavo vieną - du žodžius. Kleisterbachas nemokėjo maskvėnų kalbos, bet esmę suprato. Vaikėzai rėkė: "Primušti ! Primušti!" O  gal "primušim", gana panašiai  Kleisterbachui rodėsi, lyg jis tą labai seniai kažkada jau matęs, girdėjęs.

             Jaunuolių minia vilkėjo raudonom palaidinėm ir avėjo žaliais batais - tokia uniforma, bet vėliavos jų margavo kitaip. Jie nešėsi jaunesnio vado portretus be plaukų ir ūsų, nematančiom akim, o barzdos tai nė kvapo.

Dainavo visi labai garsiai, o kadangi totaliai be klausos, tai giesmė skambėjo kaip himnas pirmapradžiam chaosui. Tačiau langai nuo jo drebėjo, stogai šiaušėsi, ir tinkas byrėjo nuo apirusių pastatų sienų.

             Praeivių jau seniai nebuvo.

             Kleisterbachui pasidarė nejauku. Gal čia koks sapnas? - pamąstė jis ir pabudo.

"Literatūrai ir menui"