Kelionėje 2

                      Važiavom per visą Ameriką. Mudu su Sergejum sėdėjome greta kits kito užpakalinėje sėdynėje. Prieky sėdėjo jį globojusi moteris ir mūsų vairuotojas. Sergejus pusiau sukniubęs, kažkaip į priekį, snaudė. Žinojom, kad jis turi nesveiką širdį, kad nebedaug jam likę.

                      Staiga vairuotojui kažkas paskambino į mobilųjį telefoną. Jis pasiklausė ir sako man atsigręžęs:

- Reikia pažadinti ir paklausti, kokios maldelės jis norėtų, kai mirs. Tai gali įvykti kiekvieną minutę, o mes nežinosim.

Žadinom, o Sergejus nelabai suvokė, ko iš jo norima. Dar buvo gyvas.

                      Pradėjom skubiai planuoti, kaip reikės pabaigti vežti jo kūną. Ar taip pat sėdintį, o aš prilaikysiu, kad nevirstų. Ar užleistume visą užpakalinę sėdynę, mėgintume kiek nors paguldyti, bet ar tilpsim tąsyk trise priekinėje sėdynėje?

-          Tilpsim, - sakė vairuotojas.

                      Dar aš galvojau, kuris tai momentas, kai mirusiam reikia užspausti akis. Idant nežiūrėtų, kaip dabar sėdi, vis į priekį, vis į naktį, už kurios nežinia kas yra. Juk akys tuomet visai atsimerks. Ir dar man rūpėjo, ar galima užspausti akis sėdinčiam.

                       Jei pasitaikytų koks motelis? – bet ar priims mus su mirusiu, ar duos kambarį, o jeigu su mirštančiu?

                       Mat Sergejus vis dar buvo gyvas.

                       O automobilis nešė mus ir nešė begaliniais Amerikos haiviais.

„Literatūrai ir menui“