Kelionėje

                      Jau buvome išlipę su Vytautu iš Kačerginės slėnio ir stoviniavome pamiškėje prie kelio į Kauną. Kadaise tai buvo vieškelis, o dabar - plentas, tiktai neapsodintas.

                      Tiesą sakant, nestoviniavome, o šiek tiek grybavome. Bet ir kalbėjomės. Prisiminėme, kaip senais laikais eidavom iš Kačerginės į Kauną. Panemuniais, tai smagu. Užtrukdavo neskubant apie tris valandas. Po keturis kilometrus į valandą. Taip dar galėtum ir grybauti, ar ne?

                      O dabar Vytautas atrodė išsirengęs vėl pėsčiomis į Kauną, tik pakeliais, paplentėmis. Kur-ne-kur pro miškelį. Mane suėmė šiek tiek pavydas, o jis dar sako: eisiu į Vilnių. Turiu ten reikalų, tai sumaniau nueiti. Gal einam kartu?

                      Nebuvau tam pasirengęs, bet pradėjom eiti. Tartum bendrakeleiviai. Kol kas, galvojau, paskui pažiūrėsim. O kur dar ir tą krepšį dėti?

                      Ir šnekučiavomės. Apie literatūros vakarus ir juokingus susirėmimus su tų laikų valdžia. Apie kelionę į Indiją, kur sykiu buvome. Apie tą melagį ir daugelį gerų žmonių.

                      Žodžiu, apie daug ką - viską, net apie tai, kaip Vytautą užmušė.

                      Praėjom Kauną, traukėm į Vilnių. Už kalnų - karalių takas. Ėjom senovės vieškeliu, paskui plentu, o kol nuėjom, padarė autostradą.

                      Jos vidury paliko ąžuolą. Tai geri žmonės kadaise buvo - sakėm.

                      O krepšiai kažkur jau buvo likę su tais grybais, nė neatsimenu, kur ir kaip.

                      Ir išgirdom nuo Vilniaus gaudžiant varpus. Arčiau - vis garsiau jie skambėjo. Norėjosi ten būti. Eiti darėsi vis lengviau. Džiaugiausi tuo lengvumu ir savimi, ir nė neapsižiūrėjau, kada Vytautas dingo.

                      Lyg būtų ištirpęs ar pakilęs, ar pirmas nuėjęs.

                      Tad ir ėjau vis greitesniu žingsniu, norėdamas pavyti, o varpai vis aiškiau skambėjo. Vilnius buvo jau čia pat.