Leonidui patiko Katrytė, tik jam gaila buvo žiūrėti į jos kojytes tokiais numindžiotais, pajuodusiais ir pamėlusiais, kojų nagais. Tačiau gailestis – tai užuojauta, o užuojauta yra meilė.
- Katryte, - kartą jis paklausė kaip galėdamas atsargiau. – Ar tavęs kas nors neskriaudžia?
- Ne, - atsakė Katrytė. – Ir kodėl? Mane visi myli.
Leonidas nurimo, bet ir nuliūdo. Jis būtų norėjęs amžinos laimės prie Katrytės kojyčių, veikiau gal neryškiai tą jautė, tačiau Katrytė vis pradingdavo. Ji buvo labai užimta. Lakstė į šokius, draugų vakarėlius, diskotekas, pernelyg dažnai rūkė. Visą vasarą iš tų prakeiktų šokių ji grįždavo vis naujai numintais, net iki blizgesio pajuodusiais nagais. Kojyčių, suprantama, o Leonido širdis verkė žvelgdama daugiausiai vis ta kryptimi. Naktimis net susapnuodavo, kaip didžiuliai šiurkštūs batai maigo Katrytės kojų pirštelius, kaip ji klykia iš skausmo, o jis, Leonidas, stovi primūrytomis pėdomis ir negali atbėgti į pagalbą.
Iš savo senelio jis buvo girdėjęs apie spardymą kerzavais batais; nežinojo ką reiškia „kerzavi“, bet sapne jau žinojo. Kartu su baisiu atsikartojančio sapno vaizdu jo smegenų žievėje sukdavosi ir tas keistas žodis.
Kai nesitverdamas Leonidas jau trečią kartą paklausė Katrytės „ar tavęs kas neskriaudžia?“, ji atsakė nei taip, nei ne, o veikiau visai nelogiškai.
- O tu ką, norėtum nuskriausti?
Be ryšio. Tačiau Leonidas viduje net susigūžė, gal pirmąsyk pajutęs, kad esama kažkokio skirtingo galvojimo. Kita optika! – buvo girdėjęs tokį išsireiškimą.
Toks tarpas tarp mudviejų! Kodėl toks tarpas? – taip vienas amžinųjų žmogaus (žmonijos?) klausimų pasidarė jau skaudžiai apčiuopiamas. Sein ar Dasein jau buvo nebesvarbu, nes kai skauda, tai skauda, ir nėra skirtumo kaip tu tai pavadinsi.
- O tu nė nevardink, - pasakė Jurgio draugas. – Padaryk iš to muziką.
Vaikystėje Leonidas buvo mokęsis šiek tiek skambinti, bet senelio pianinas stovėjo palėpėje. Kambaryje stigo vietos, ją teko užleisti televizoriui.
Sutemų prislėgtas, Leonidas nusliūkino į palėpę, nubraukė dulkes, atidengė klaviatūrą.
Vieni klavišai, kaip ir seniau, buvo balti, kiti juodi. Bet ne visi baltieji skambėjo ta pačia spalva, ir ne visi juodieji turėjo vienodą prasmę.
Bosai dundėjo niūrūs ir skaudūs, kaip tie mėlyni, žiauriai numinti Katrytės pirštelių nagučiai. Kojų, suprantama.
O tie į dešinę, kur plonesni garsai, skambėjo šviesia viltimi. Leonidui atrodė, kad jis mato baltas baltas kojytes lengvai bėgančias gėlėtomis pievomis taip toli ir taip aukštai, kaip tik galima vaizduotis kol tu gyvas. Ištriško viena kita ašara, tačiau jis buvo laimingas. Neliko tarpo, nei optikos, nei galvojimo.