Kaip Kaune medį kirto

Buvo išvakarės tos šventės, praeityje svarbios, kurią kai kas vis dar švęsdavo. Į minėjimą institute netikėtai susirinko daug žmonių.  Juos jaudino vienas visai neseno meto įvykis, kai aikštėje nukirto Laisvės ąžuolą.

Ir tie, kurie kirto, Aleknonio brigada, atėjo nusiteikę protestuoti.

Išties valdžios įsakymas buvo kvailas, protu nepamatuotas, tačiau įvykdytas. Kaip ir daugelis kitų. Tik vyrai tąsyk dirbo pagarbiai susikaupę. Retai parūkydavo ir negėrė iki pat vakaro. Šakas iškart nugenėjo ir pašalino, strampus gražiai supjaustė (huskvarnom, vienas dar turėjo družbą) ir sukrovė toj pačioj vietoj lyg rietuve aplink kelmą.

Keletą dienų žmonės vis eidavo žiūrėti; seneliai mat prisiminė dar, kokio čia ąžuolo būta.

Kai kurie pasakydavo: Smetonos!

O kadangi netrukus atėjo senoji valstybės šventė, kurią kai kas vis dar švęsdavo, tai tokiomis aplinkybėmis į salę susirinko nelyginant sąjūdis.

- Kodėl taip darosi? Kaip drįsta! O mes vis nuolaidžiaujam. Gana!

Net ir jaunimo buvo šiek tiek atėję.

Susirinkimas priėmė rezoliuciją. Nutarė budėti toje vietoje, kur seniau augo Laisvės ąžuolas, kad nepastatytų ten kokio kiosko arba alubario.

Brigada, kuri kirto, pasirodė ypač aktyvi, nuo jų ir prasidėjo budėjimas. Naktimis laužą užsikurdavo. Iš aplinkinių ar tolimesnių statybų atsinešdavo lentgalių. Ir kiti atnešdavo, pritariantys iš principo.

Taip mieste pasidarė tam tikra netvarka. Kad ir toje vienoje Nepriklausomybės aikštėje, bet vis tiek netvarka. Budėtojus pradėjo saugoti policijos būrys, kad jiems kas neatsitiktų. Jau dukart posėdžiavo miesto taryba. Prezidentas pareiškė susirūpinimą.

Rūpinosi ir vyrų žmonos, mat girdėjusios, kas atsitiko Uzbekijoje.

Tiesą sakant, Kaune to jokiu būdu negalėjo atsitikti, nes ir budėtojai, ir tarpais prisirenkatys stebėjotai nieko daugiau nedarė, nėjo prie savivaldybės. Gal tokiu atveju policija ir būtų ėmus juos ginti, ale dabar nieko nesiėmė.

-          Nesitrauksim, - vis pareikšdavo Aleknonis: - Tegul žino!

Aišku, valdžia žinojo, ką daro, tik nežinojo, ką dabar daryti.

Atsiųsdavo pasiuntinių. Tie mėgindavo pakaitomis tai draugiškai, tai grąsindami

panaudosią jėgą (malūnsparnius, jų buvo atlikę nuo Sudano) prikalbinti, kad jau baigtų.

- Taip, negerai įvyko, tačiau ąžuolo nebeprikelsi. Kam vis žvelgti į praeitį, verčiau eikim dirbti vardan ateities, ir panašiai.

Kitas perimdavo estafetę:

- Juk laukia įvairūs visuomenei naudingi projektai, kad ir tas kioskas... (Už kurį jau ir kyšiai paimta, kuždėjosi piliečiai šen bei ten). Tai susitariam, vyrai, geruoju, ir einam prie darbų. Europa į mus žiūri! Juk tuomet patys neprotestavot, neatsisakėte kirsti, tai ko dabar triukšmaujat?

Paprastai tokia taktika duodavo vaisių, bet ne šįkart.

-          Ne!

Pagaliau jie išmoko kalbėti trumpai, tie budėtojai. Ir nešaukdami jokių naujų posėdžių.

Tuomet ir valdžia pagaliau pradėjo galvoti. Juolab, kad anų šalininkų gausėjo, radosi

Budėtojų partija.

Ir skautų ateidavo: vis budžiu!

Tai tąsyk valdžia, pradėjusi galvoti viršutine kūno dalimi, nutarė pakeisti aikštės užstatymo generalinį išplanavimą ir pastumti kioską 20 metrų toliau. O kelmo vietoje – pastatyti ąžuolui paminklą!

Paskelbė net konkursą!

Budėtojai pasijuto kaip ir laimėję, tad vėl ėmė posėdžiauti.

Ar pakanka atitraukti 20 metrų? Paminklas gerai, bet ar būtina išrauti paminklinį kelmą?

Vyko šiokios tokios derybos, o tai jau buvo žingsnis į priekį. Stiprėjo demokratija. Visi panorėjo išlaikyti stabilumą, bet iš tikrųjų, kaip nors užbaigti, kol neįsijungė studentai, tą žalingą tautai konfliktą.

Sudarė derybų delegacijas. Į jas neįėjo labiausiai susipriešinę. Ir po savaitės ar dviejų susitarė. Pasirašė. Paskelbė per televiziją urbi et orbi. Kai kurie iš elito manė, kad tai lietuvis Urbonas – vengrui Orbanui.

Kompromisas, dėl kurio ir kauniečiams, ir visai Tautai galų gale palengvėjo, buvo toks:

1)  valdžia sutinka patraukti kioską dar dešimčia metrų toliau;

2)  Budėtojai kaip antroji Aukštoji Susitarianti Pusė sutinka, kad kelmas būtų išrautas, tačiau neišmestas į Lapių sąvartyną. Jis bus iškilmingai sudegintas senovės lietuvių lauže. Pagonybės atkūrimo šalininkai tam karštai pritarė, o ir jie jau darėsi partija.

Kur sudeginti? Pasigirdo minčių, kad Mickevičiaus slėnyje (Dainų slėnis šventajame Ąžuolyne jau buvo parduotas), bet ne visi pritarė. Oponentai argumentavo, kad tas senasis jėzuitų gimnazijos mokytojas apie mylimą Lietuvą rašė lenkiškai, todėl netinka.

Ginčams dėl Mickevičiaus nutarta surengti tarptautinę konferenciją, o kelmą sudeginti čia pat – istorinėje Nepriklausomybės aikštėje. Priderinti prie Valstybės dienos. Aplink pastatyti tribūnas liaudžiai, kuri gausiai suplūs stebėti. Pasirūpinti užkandžiais ir gaivaisiais gėrimais. Mat šia progra bus surengta ir iškilminga Tautos susitaikymo ceremonija.

Bet svarbiausias sutarties punktas buvo:

3) pastatyti kelmo, t.y. žūties vietoje ąžuolui paminklą.

Jo esminis elementas – ąžuolo lapų vainikas. Tik tiek ir teįrašyta sutartyje su Lietuva, nors dėl medžiagos būta ilgų derybų. Iš metalo ar iš plastiko?

Iš metalo geriau, bet pavogs.

Todėl klausimas liko atviras būsimiems ateities forumams. O paminklo komisijos pirmininku paskyrė Aleknonį. Garbės pirmininku – geriausią praeityje Kauno merą, apie kurį net užsieniai rašė.

Dar nutarė ir ką užrašyti ant būsimo paminklo. Čia buvo jautrus dalykas, galėjo sugriūti visa sutartis, bet galų gale pasiekta kompromiso net su šiuo klausimu.

Lietuva – dainų šalis; ne vien politikos, bet ir dainų. Politikos paminklams nereikia. Todėl nuspręsta užrašyti dainos žodžius:

„Tegyvuoja Lietuva

kaip tas girios ąžuolas!”

O Laisvės ąžuolo žūties datą – įrašyti į valstybei, gal ir piliečiams, minėtinų dienų sąrašą.

Seimas Vilniuje nedelsdamas priėmė tokį įstatymą. Ir vėliavas kelti savo nuožiūra. Policijai nesikišti.

Taip Ąžuolo žūtis dar sykį prikėlė lietuvių tautą.

“Akiračiams”