Istorija po mūšio

                      Galų gale baigėsi tas baisus triukšmas – geležų dūžiai, sužeistų ir mirštančių aimanos, žirgų žvengimas, nugalėtojų šauksmai „Valio!“ – ir ant Žalgirio laukų nusileido tyli naktis. Mėnulis pro debesį žiūrėjo tartum kruvinas, o žvaigždelės mirgėjo sutikdamos žuvusiųjų sielas.

                      Taip visada, po dienos – naktis, o po nakties – diena. Tai vėl atėjo diena ir dairėsi po neaprėpiamą plotą nusėtą vyrų ir žirgų kūnais. Dangaus rasa jau buvo pašlaksčiusi vienodai ir tuos karius, kurie krito už tėvynę Lietuvą, ir jų draugus lenkus, gudus, totorius, ir tuos, kurie žygiavo į Lietuvos šalį jos plėšti ir deginti, pačią žemę atimti.

                      O štai iš pamiškės pakrūmės, iš tikros žaliosios girelės išlindo dar trys veikėjai: Sraigys, Drugys ir Žiogys. Jie buvo jau kiek atsitokėję nuo tos žmonių prasimanytos baisybės ir nutarę apsidairyti.

                      Sraigys nepasižymėjo kuklumu. – Aš vienintelis tarp jūsų turiu šarvą, tai būsiu magistras. Aure ten drybso ankstesnysis kryžiuočių ordino magistras nudobtas Vytauto kalaviju ir totoriaus ietimi, ir nepadėjo tie jo žvilgantys šarvai, metalo laužas. O aš nenudobtas, ir mano šarvas tvirtas, ir amžinai gyvensiu.

                      Pasakė visa tai storu balsu, panašiu į dūduojamą varinį miško ragą, kurį išties ant pečių nešiojosi.

                      Drugys labai švelniai kuždėjo, lyg vėjelis:

                      - Mačiau mačiau, kaip vėliavos pleveno iškeltos į dangų, ir kaip dėl jų mirtinai grūmėsi žmonės. Tie geležiniai norėjo net karalių besimeldžiantį užmušti ir jo šventą vėliavą atimti... Betgi dabar nė vienos nėra. Matyt, nugalėtojai surinko visas ir priešų vėliavas, kad parsineštų į savo sostines ir iškabintų bažnyčiose kaip gerąją naujieną: plėšikai sumušti, karo ir ašarų daugiau nebus! Tik aš, margaspalvis Drugys, čia likęs plevensiu plevensiu virš lauko ir būsiu maža, bet gražiausia vėliavėlė. Ir plevensiu amžinai – kodėl ne?

                      Žiogys turėjo neįmanomai ilgas kojas, be to, jomis mokėjo griežti. Tačiau dabar jas panaudojo sportui ir žvalgybai. Nušokavo per mūšio laukus, o kūnų regėjo tiek, kad suskaičiuoti nė nebandė. Tik atpažinęs vieno kito vaikino mėlynas akis žvelgiančias į tokį patį mėlyną dangų, pasakė sau: apie tuos turėčiau papasakoti Lietuvoje prie mėlyno Nemuno. Tegul apie juos vaidilos dainas dainuoja, ne vien mergaitės negrįžusių verkia.

                      Kai paršokavo pas draugus, jau vėl temo. Tokie mat neaprėpiami buvo tie Žalgirio laukai supami žaliųjų girių. Tad sutūpė visi trys po varnalėša ir giliai susimąstė. Apie savo gyvenimo prasmę ir pasirinkimus, kuriuos jau buvo padarę, ir apie žmonių kelius, kuriais tie vis eina joja, ir laimės ieško, ir savo laimę gina, o kiti vis atimti arba griauti nori.

                      Taip jie ten užsnūdo nepaprastai ilgu ir stebuklingu miegu. Sapnavo, neva po 600 metų vaikai iš Lietuvos ir kitų kraštų bėga tekini į tą lauką, ir kiekvienas iš savo tėviškės po atminimo gėlę, vis kitokių spalvų neužmirštuolę, neša. O žalios girios ošia linguoja lopšinę mėlyname danguj, kuris pats kaip didžiausia neužmirštuolė.