Iš J. Taškelio gyvenimo

                      Taškelis – tokia buvo žmogaus pavardė. Vardu Juozas, bet šiame parašyme jo taip nevadinsime. Tiesiog taškelis, graži lietuviška pavardė, o sakinių pabaigoje dėsim juozą.

                      Atėjo metas, kai Taškelio kojos ėmė silpti. Jis pagalvodavo: kada aš tai pirmąsyk pastebėjau? Gal kai laiptais į viršų einant, nestojant, dešinys kelias nebenorėdavo mikliai išsitiesti? O gal kai ilgiau sėdėjus nelabai spartu būdavo atsistoti, kojos bevelydavo sulenktos likti? Bet manydavau tada, manė Taškelis apie savo manymus, kad gal tik šį sykį truputį nuvargau. Viskas juk tvarkoj! Paskui jau sumetė, kad gyvenimas ir yra tik šį sykį, todėl žmogus ir pavargsti, galų gale, arba į galą to sykio.

                      Kadaise jis mėgdavo ilgai, toli ir greitai vaikščioti. Tokiais plačiais žingsniais, kadangi žemė nešdavo. Dabar ji turbūt pailso, - mąstė Taškelis, - dabar jau, ką padarysi, tenka pačiam save nešti.

                      Gatvėmis, o ypač skersai gatvę, jis vaikščiodavo pamažu ir atsargiai, kad nepaslystų.

                      O kartą atsitiko šiek tiek pažymėtinas dalykas. Kiūtindamas skersai gatvę jis vis dėlto suklupo.

                      Nieko neįvyko, mašinos sustojo, bet jis norėjo kuo greičiau pasiekti šaligatvį, kad netrukdytų, tai nuropojo keturpėsčias.

                      Ir pavyko, ir niekas nieko nesakė, net policininkas.

                      Namie Taškelis apmąstė tą naują patirtį.

                      Ką besakytum, o keturiomis eiti ir stipriau, ir drąsiau, ir pagrindą geriau matai, negu iš aukštybių. Nei ranka, nei koja neįmini, kur nereikia.

                      Tokių suvokdamas pranašumų, gerbiamas Taškelis vis dėlto nesiryžo visai pereiti į naują vaikščiojimo būdą. Žmonės juoksis arba policija suimti gali...

                      Tačiau kai reikdavo pereiti ypač plačią gatvę, kad net galva sukosi, jis pradėjo naudoti savo išrastąją apgaulę. Apsimeta suklupęs jau žengdamas nuo šaligatvio ir toliau skuba keturiomis. Kitąpus kas nors padeda atsistoti, dar ir užjaučia. Irgi malonu, o visai nemokamai, - gudravo Taškelis ir staiga suvokė, jog čia visai ne naujas dalykas.

                      Kažkada jis kaip tik taip vaikščiodavo po kambarį arba į pievą nuneštas, o mamutė žiūrėdavo, drąsindavo.

                      Seniai jau nebuvo prisiminęs mamos, tai net šilta, taip gera pasidarė.

                      Kilo toks noras bėgti ten, tiktai kur? Į kairę?  Į dešinę?

                      Kojos pasidarė lengvos, lengvos, tik parodykit kryptį, gerieji žmonės.

„Literatūrai ir menui“