Ikebana

                      Seni žmonės dažniausiai dar nenori mirti.

                      Mūsų močiutės sesuo, kurią mes vadinome teta, kartą pasakė: senatvė tai kiaulystė. O kitą kartą kitaip: tai didelė kiaulystė.

                      Nesupratau, ką tai turi bendra su mūsų kiaulyte Aukse. Tačiau suvokiau, jog tai negeras dalykas. Ir vis tiek jie nenori, kad negeras dalykas baigtųsi.

                      Mano senelis, kuris turėjo šimtą metų, sakydavo:

                      - Atitraukit užuolaidas, atidarykit langus! Tegu būna daug šviesos! Paskui bus tamsu.

                      Arba ir taip atsakydavo, kalbinamas po pietų prigulti ir pailsėti:

                       - Ne, nereikia. Paskui aš ilgai miegosiu.

                      Jis labai mylėjo gamtą, ne tik šviesą ir dangų. Žavėdavosi paprastais dalykais ir mums parodydavo. Antai medžio šaka, pilna lapų, o tarp jų nerasi dviejų visai vienodų. Tik atrodo vienodi, bet iš tikrųjų kiekvienas truputį kitoks. Ar nebūtų medžiui paprasčiau išleisti visus vienodus kaip iš fabriko? Tuo ir skiriasi gyvybė nuo negyvybės, - aiškino senelis, kuris jau turėjo beveik šimtą metų.

                      O štai didelė liepa, pušis arba ąžuolas – kaip jie išstypo ir išsišakojo ir įsitvirtino savo pasiimtoje erdvėje! Kaip jie tą erdvę ir plačiau aplink save apibrėžė ir suformavo! Jeigu tau reiktų atsinešti iš kur nors ir pasodinti tokį didelį medį, tu nerastum jam geresnės vietos negu ta, kurią jis pats pasirinko. O gal jam Dievas parinko, gal buvo sodininkas?

                      Vėlgi bet kur miško pakraštyje arba pakelėje gali išvysti kelių medžių guotą, grupę – porą žilų pušų ir tamsų klevą, trapius pabalusius beržus ir galingą pušį, dar kur nors pušyno gilumoj staiga dunksančią puikią karalienę eglę, gražesnę už visas su Kalėdų papuošalais... Ir neatsistebėsi, sakydavo senelis, kaip jie tobulai sukomponuoti ir įkomponuoti. Iš gamtos pasimokę, ir parkų architektai kitąsyk teisingai sudėsto.

                      Aš ne visus jo žodžius tada suprasdavau, bet suvokdavau mintį ir iš mostų, ir iš akių, iš balso.

                      Jis palygindavo tuos vaizdus su puokšte vazoje, kuri ne bet kaip sukišta, o pagalvojant ir su pojūčiu, kaip čia būtų gražiau. Kartą sakė, kad Japonijoje to moko net mokyklose; tokia puokštė sudaryta gerai išmanant ir su skoniu (neklausiau, kaip jos galėčiau paragauti) yra vertinama kaip paveikslas arba skulptūra ir vadinasi ikebana. Šitą žodį įsidėmėjau; taip pradėjau mokytis japonų kalbos.

                      O vėliau supratau, kad senelis ir gamtoje matė kaip tik tokias “ikebanas”.

                      Medžių guotas, medis ant kalnelio ir būtent šitoje vietoje, kur pro šakas plaukia debesys, arba medis šlaite, kai už jo rudenį ruduoja žemė, o vasarą – žaliuoja pieva ir marguoja gėlelės, tik vienas medis tarp jų toks didelis, - seneliui visa atrodė labai tinkamai ir gražiai parinkta, todėl tokį medį nukirsti būtų tiesiog nusikaltimas.

                      Ir miško kirtimą jis aptikdavo per mūsų pasivaikščiojimus tarsi žaizdą ir pasiguosdavo, kad štai nepaisant blogo darbo jau vėl naujas atžalynas kyla, žvalus ir linksmas, kad miškas godžiam žmogui nepasiduoda. Ir degimo vietoje, degime, - žiūrėk, pro pelenus, pro suanglėjusias šakeles ir šaknis, pro pajuodusius kankorėžius jau kalasi žolė, gėlė, pirmametė pušaitė.

                      Kartą pasakė, kad taip ir Lietuva atsigaus, atžels.

                      - Aš jau nepamatysiu, bet jūs pamatysit, - prisimenu tuos žodžius, kurių tikros reikšmės tada visai nesupratau. Man įdomiau buvo sekti jo mintį ir pačiam dairytis, kaip įvairūs augalai, ypač medžiai, dera tarpusavy, ir dar su kalneliais, su slėniu ir Nemunu, su debesimis ir saulėlydžiais. Iš vakarų ateidavo auksas ir dažė aukštųjų pušų kamienus. O senelis sėdėdavo verandoje fotelyje ir gėrėdavosi stebuklu.

                      Jokie japonai tokios ikebanos nesugalvotų, nesudėliotų.

                      Vieną kartą jis panašiai pašnekėjo apie vaikus, kiek jų ir kokių turi skirtingos šeimos.

                      Antai tiedu broliukai – tik du, bet kaip gerai, kad jie ne po vieną, o turi draugą čia pat namie! Jeigu yra didesnė sesutė ir mažas broliukas, tai jinai myli jį beveik kaip mama, užjaučia, jis yra ypatingai paglobotas jau dviejų mamyčių; o jeigu paaugęs berniokas turi mažutę sesutę, tai jis ją mylės, globos ir gins visą gyvenimą. Kai vaikų šeimoje daugiau, ir kuo daugiau, tai tuo daugiau tarpusavio žaidimų, meilės ir globos. Žinoma, ir pasipeša, tokiu būdu pratinasi, ruošiasi būsimam gyvenimui, kur teks ir jėgas išmėginti. O jeigu vaikas šeimoje tik vienas auga? Galbūt jis arba ji pasiilgsta negimusio mažo broliuko, kurį būtų labai mylėjęs, ir tada užaugęs kuo greičiau nori turėti savo sūnelį. O galbūt vienturys (tą žodį išgirdau iš senelio) auga patenkintas, kad abu tėveliai tik apie jį šokinėja, lepina, tada jam užaugus gali visaip atsitikti. Arba eis savanaudis, tik savęs žiūrėdamas, arba ieškos artumo, kurio vaikystėje neturėjo, kad galų gale su kuo nors dalintųsi.

                      - Matai, sakė senelis, - šeima tai irgi ikebana, kuri gali susidėstyti įvairiai, ir daugelis pavidalų savaip gražūs, nors pasitaiko, kad gėlės nulūžta.

                      Kai senelis sulaukė šimto metų ir numirė, man buvo labai gaila. Atsimenu, kaip verkiau kitame kambaryje. Bet ir žinau, kad jis man pasakojo nepaprastų, svarbių dalykų. Kai kuriuos atsimenu ir pats kam nors papasakosiu. Pirmiausia savo vaikams, gal ir dar kam.