Greitutės metraštis

Pratarmė

                      Viename miške buvo miestas-valstybė, panaši į pilį. Piliečiai ją pastatė kūgio formos. Ir pavadino Skrupoliu.

                      Piliečiai buvo darbštūs. Jie tempdavo kas šapelį, kas pernykščio lapo trupinėlį, kas vabalo sparną, o keliese sukibę - net spyglį. Sunkiau sekėsi gabenti pušies luobos žvyną; darbininkai apspitę jį krutindavo kiekvienas į savo pusę, nelyginant kokį biudžetą. Bet ir luobos žvynas galų gale keliavo į jam skirtą vietą.

                      Taip atsirado Skrupolis, ir jo piliečiai gyveno vis geriau ir geriau, nes buvo to nusipelnę. Tinginiams jie neduodavo valgyti, šiurkščiai pamindami skruzdėlių teises, ir išvarydavo, kol susiprotės. Tokia liko legenda. Mat vieną kartą atsitiko keistas dalykas.

                      Buvo žiema, ir atėjo šernas, ir išgulėjo visą Skrupolį. Griuvėsiuose likę piliečiai tragiškai iššalo.

                      Po daugelio metų tuos griuvėsius tyrę archeologai rado mažytę knygelę. Ant jos viršelio buvo užrašyta "Metraštis". O užpakaliniame viršelyje: Greitutė. Dar buvo likę tuščių puslapių. Manoma, kad galėjo būti ir daugiau tokių knygelių, rašomų prieš tai, kai atėjo šernas.

                      Atrasojia knygelė išleista išgarsėjo visame pasaulyje. Ji buvo lyginama su Gilgamešo ir Lenino epais ("kaip Leninas metė rūkyti" ir t.t.).

                      Dabar skelbiame jos ištraukų vertimus į lietuvių kalbą. Vertė akademikas Truncijus Ananosis. Kalbos žiūrėjo kalbininkas Wred Morkola.

 

Nepriklausomybė

                      Kartą skruzdėlynas išsirinko parlamentą ir paskelbė nepriklausomybę.

                      - Šalin termitus! Mes jų daugiau neklausysim! Patys viską spręsim, kaip gyventi, kur kokonėlius saugoti ir kaip vaikelius auginti, auklėti. Mes turėsim savą ugdymo sistemą!

                      Termitai supyko, dar pridarė žalos ir išėjo. Nepriklausomo Skrupolio piliečiai sudarė Vyriausybę, o parlamentas arba Seimas ją patvirtino. Po to visi ėmė galvoti apie gyvenimą ir naujus darbus. Bet ne visiems tai patiko.

                      - Anksčiau mums pakako ūselių-liestukų, - barėsi nepatenkintieji. - O dabar reikia galvoti, tai atsiranda galvos skausmas. Prie termitų buvo geriau.

                      Tuo pagrindu, pagal tą patį požiūrį parlamentas arba Seimas netrukus pasidalino į dvi nesutaikomas puses.

                      Vieni džiaugėsi:

                      - Mes galim galvoti. Laisvai! Ir ką nors išgalvoti… Koks malonumas!

                      Kiti susiraukę bambėjo:

                      - Ką tu čia, žmogau, išgalvosi.  Tik įsivarai galvos skausmą. Anksčiau buvo geriau.

                      Seimo pirmininkas norėjo sutaikyti, ir kad visi žiūrėtų į nepriklausomybę vienodai. Kalbindavo, kad susiraukusieji išlygintų kaktas ir mažiau bambėtų. Bet jie raukėsi dar labiau ir vadino pirmininką diktatorium.

                      Jis pavadino juos nesuprantančiais, kad dukart du yra keturi, o kai kuriuos net termitų pasturlakais. Tada jų pasidarė daug ir jie išsirinko kitą pirmininką.

                      Taip skruzdėlytės kūrė demokratiją. Susiraukusios paėmė valdžią ir skundėsi, kad jau nieko nebegalima pataisyti.

                      Šią parlamento kilmės istoriją Greitutė užrašė iš senelės pasakojimų. Toliau buvo tik Seimas. Greitutė sekė spaudą ir pati žiūrėjo, kas darosi; be to, ji rinko tautosaką - pasakas. Jose buvo daugiau tiesos.

Seimas

                       Seimas buvo vieta išlieti barniams ir pykčiams. Be jo tikriausiai būtų kilęs pilietinis karas. Tačiau piliečiai atiduodavo savo rūgštį (aldehidą) parinktiems Seimo nariams, o patys galėjo dirbti miške mirtinai neišsinuodydami.

                      Seimo nariai irgi neišsinuodydavo, nes greit užsigrūdino. Kai kurie pastiprindavo aldehidą etilo alkoholiu, bet vis tiek neįstengė vieni kitų išnaikinti kaip vidaus priešų.  Karas be lavonų tęsėsi Seime, o visuomenė kasdien toliau kirbėjo darbų takeliais. Dėl tokio pareigų pasiskirstymo šalis darė ženklią pažangą.

                      Šį apibendrintą skuzdėlyčių santvarkos vaizdą aš, Greitutė, radau sename istorijos vadovėlyje, kuris vėliau buvo uždraustas.

 

Seimo narys

                       Seimo narys paėmė kyšį.

                      Ne taip, kaip kitus, jį pričiupo, suėmė, teisė, todėl jis jautėsi neteisingai išskirtas.

                      Jį pagavo už rankos, kišantį kaladę banknotų sau į kišenę. Jis aiškino, kad tai ne jo ranka, ir kišenė ne jo, ir pinigai ne jam, o jo draugui iš prokuratūros, bet ranka buvo nufilmuota.

                      Tačiau pareigūnai sutrukdė jam atlikti prokuratūroje paslaugą, už kurią buvo gavęs kyšį, todėl kyšis pavirto nebe kyšiu, tiktai pasikėsinimu.

                      Paskui paaiškėjo, kad jis nė neketino atlikti tos paslaugos, o tiesiog dorai pilietiškai apgaudinėjo nedorą kyšio davėją. Nusikaltimas tapo pasikėsinimu stambiai apgauti, mat kaladė buvo nemaža. Seimo nario draugai sakė, kad jeigu nusikaltimas nebaigtas, tai jo ir nėra. Bet baisūs prokurorai ir teisėjai vis tiek Seimo narį teisė ir nuteisė - iš eilės net keturiolika teismų! Jis pateko į kalėjimą.

                      Pikti priešai norėjo, kad jis nebūtų Seimo nariu, bet Seime atsirado pakankamai daug draugų, kurie jį apgynė. Jis liko Seimo nariu už grotų.

                      Tada Seimas dirbo pasidalinęs: visi Seimo rūmuose, o vienas kalėjime. Jis ten sąžiningai atstovavo savo rinkėjams, pasklidusiems visame pasaulyje. Vis dėlto pasaulyje tai nebuvo plačiai pastebėta, tik liko skruzdėlyčių atmintyje.

 

Ministras

                       Ministrui nepatiko jo Vyriausybės nutarimas.

                      Ministras išleido potvarkį ir išsiuntinėjo sau pavaldžioms įstaigoms: ano Vyriausybės nutarimo nevykdyti.

                      Visi jie ir nevykdė. Valstybė gyvavo kaip gyvavus, tai yra, nekaip. Vyriausybė tylėjo. Interesantai klestėjo.

                      Tai pasaka iš skruzdėlyčių gyvenimo.

 

Fliugeris

                      Valstybės saugumas atėjo pas Ministrę pirmininkę. - Ponia, rečiau bendraukit su Fliugeriu. Jis mažiausiai dviejų užsienio šalių agentas.

                      Kitą dieną Ministrė pirmininkė pasikvietė Fliugerį. - Žinai, Fliugeri, mano saugumas tave seka. Neįkliūk, nes ką aš be tavęs darysiu.

                      Tai dar viena pasaka iš skruzdėlyčių gyvenimo.

 

Pirmininkas

                       Seimo pirmininkas sumanė pakeisti vieną įstatymą.

                      Seimui ypatingai skubiai svarstant, vienas iš opozicijos paklausė: Pone Pirmininke, ar nepritaikysite šio pakeisto įstatymo prieš pusmetį buvusiam įvykiui?

                      - Jokiu būdu, atsakė Pirmininkas. - Įstatymai atgal neveikia.

                      Įstatymą priėmė ir tuoj pat pritaikė prieš pusmetį buvusiam įvykiui, pakeitė rinkimų rezultatus.

                      Tai skruzdėlyčių jau nenustebino, nors kai kurios rašė laišką į Didžiąją Britaniją.

 

Padėjėjai

                      Seimo nariai galėdavo turėti visuomeninių padėjėjų.

                      Jie visuomeniniais pagrindais padėdavo Seimo nariams negirtuokliauti ir nesiplūsti kavinėse ir policijoj, nes atlikdavo tai už Seimo narius.

                      Vienos skruzdėlytės dėl to stebėjosi, o kitos - ne.

                      Vėliau Seimo nariai ėmė nebepasitikėti visuomeniniais padėjėjais ir gėrė patys tiesiog posėdžių salėje.

 

Ministras pirmininkas

                       Kai Ministras pirmininkas pamatė, kad šalies reikalai smunka ir jam reikės aiškintis, jis nutarė būti atstatydintas.

                      Jis rodė Prezidentui špygą, ir Prezidentas jį barė.

                      Ministras pirmininkas rodėsi liūdnas ir norėjo, kad Seimas jį remtų prieš Prezidentą. Jis net sugalvojo įstatymą, draudžiantį Prezidentui kištis į jo reikalus. Tas projektas Seimo nepasiekė, nes liūdesys nesujaudino. Seimas tiesiog neleido Ministrui pirmininkui atsistatydinti, liepė dirbti.

                      Tada jis parodė špygą visiems ir atsistatydino pats. Ir visiems bičiuliams uždraudė toliau dirbti.

                      Daug skruzdėlyčių visai nieko nesuprato.

 

Patarėjas

                      Patarėjas patardavo, ką sugadinti.

                      Vyriausybės vadovui patiko tas patarėjas, bet ne jo patarimai. Jis dažniausiai taip nedarė, kaip patardavo patarėjas.

                      Patarėjui tai nepatiko, dažniausiai, bet jam nuo seno patiko vadovas. Be to, jam patiko vadintis patarėju ir už tai gauti algą. Jis net mėgino įsteigti antrą Vyriausybę - Patarėjų Pasitarimą. Tai būtų reiškę tikrą darbą.

                      O vadovui patiko būti savarankiškam. Ir patarėjas jį tiesiog žavėjo, tegul būna.

                      Skruzdėlyčių mokslininkai pavadino tai emocine simbioze.

 

Būsto programa

                      Istorinė klaida buvo nusivilti kolektyvizmu ir užsimanyti individualių būstų. Skrupuliečiai paskelbė būsto programą. Ją įgyvendinant, ir būstai, ir problemos dygo kaip grybai.

                      Kurį laiką kurie-ne-kurie piliečiai, nusipelnę Skrupolio valstybei, turėjo teisę įsigyti sklypus savo būstams lengvatine kaina. Tą buvo nustačiusi Vyriausybė. Iš to daugiausiai ir kilo visokių gerovių ir negerovių.

                      Vienas būsto nusipelnęs pirkosi žemės iš valstybės, pasistatė, o paskui pamąstė, kad praverstų kiemą dar prasiplėsti. Jis tiesiog ėmė ir apsitvėrė papildomą gabalą savivaldybės žemės. Kai jo paklausė: kodėl taip padarei? - jis paaiškino: jie paskirs man tą žemę vėliau.

                      Taip ir atsitiko. Jie paskyrė jam apsitvertą žemę - tiek, kiek buvo apsitvėręs. Skrupoliečiai nepaisė net dangaus ženklų, mat vėtra iš dangaus jau buvo nuvertusi tvorą. Bet kitaip spręsti būtų atrodę nedraugiška.

                      Kitas dar daugiau nusipelnęs veikėjas įsigijo lengvatinės žemės kaip ir dviese su mažiau nusipelniusiu veikėju, bet namą pasistatė tokių kvadratūrų plotų, kiek įstatymas leistų abu sklypus kartu sudėjus. Kaimynas liko su sklypu, bet be teisės jame statyti dar kokį nors būstą. Laikyk sau tuščią. Nebent ateitų daugybė naujų piliečių ir pastatytų, Tautos valia, ištisą Naująjį Skrupolį! Taip neįvyko, todėl jis perleido savo tuščias viltis daugiau nusipelniusiam, ir anas gavo dvigubą sklypą.

                      Dar vienas veikėjas nutarė, kad jeigu pirks trise iš karto ir vienas greta kito, tai bus mažiau vėjo. Jis įsigijo valdžios atmatuotą sklypą būstui ir jau užsimojo kastuvu, norėjo statydintis, kai staiga pakilo didžiausias vėjas. Ūžė iš visų pusių. Fui! Fui! 

                      Tada jis pamojo ranka giružei, pardavė sklypą ir kainų skirtumą paskyrė labdarai. Bet medžiai ir toliau ūžė.

                      Vieni: ko toks gudrus, nusipirkti už lengvatinę kainą!

                      Kiti: ko toks kvailas, nuosavą atiduoti!

                      Nesigirdėjo tik paukštelių, kad kuris būtų sučirškęs pritardamas.

                      Bet ana dviejų ūžesių skirtybė netiesiogiai išreiškė skruzdėlyčių demokratiją. Aukštesnis jos etapas buvo sklypų visai neprašyti, nebepirkti, o laimėti alaus dangteliais. Ir galų gale Seimas suvokė amžių išmintį ir nustatė amžiams, kad nuo šiol visi gyvens tik bendrakūgyje.

 

Prezidentas

                       Prezidentas neskubėjo pasirašyti vieno naujo įstatymo, kuriuo buvo keičiama viena komisija, galinti paskirti svarbų pareigūną, kuris patiko Prezidentui. O kas bus pakeitus komisiją, ką paskirs? Nežinia.

                      Tačiau pasirašymui skirtas laikas ėjo į pabaigą, ir to naujojo įstatymo leidėjai atėjo pas Prezidentą. - Jūsų Ekscelencija, ar beverta tempti. Gal pasirašykite, beliko viena diena, o tai keičiamos komisijos pirmininkas dar gali prieš pabaigą ką nors iškrėsti, kokį pokštą. Pokštą dėl bokšto, dėl didžiojo bokšto, suprantate…

                      - Nesirūpinkite, - nuramino Prezidentas. - Anas pirmininkas yra mano žmogus, aš jam pasakysiu, ir jis nieko nedarys. O pasirašymui liko dar viena diena, ko čia skubėti?

                      Įstatymo leidėjai patikėjo, bent kai kurie.

                      O per tą likusią dieną anas paleidžiamos komisijos pirmininkas kaip tik ir suspėjo iškrėsti pokštą. Sušaukė supykusią komisiją, kam ją keičia, ir paskyrė į bokštą svarbų pareigūną, atsitiktinai tą patį, kuris patiko Prezidentui.

                      (Iš skruzdėlyčių valstybės istorijos, išleistos su spalvotais paveikslėliais dar prieš Didįjį perrašymą).

 

Kitas Prezidentas

                       Kitas Prezidentas norėjo pareigūno, kurio nenorėjo Seimo dauguma. Prezidentas pasiūlė tą pareigūną, bet Seimas, tai yra, Seimo dauguma jo nepaskyrė, nes nenorėjo.

                      Sužinojęs apie tai, Prezidentas iš karto pasiūlė vėl tą patį pareigūną, nes jo norėjo. Ir pareigūnas neatsisakė, nes norėjo.

                      Seimas jo vėl nepaskyrė, nes nenorėjo.

                      Tada šalyje įvyko žemės drebėjimas, krito ekonomika, atsirado daug bedarbių. Keitėsi vyriausybės. Nuvyto senoji politika, sudygo naujoji politika. Jos atstovai sakė, kad Prezidentas per daug įsivaizdina, jam reikia parodyti. Senosios politikos atstovai, nors buvo nukentėję, užjautė Prezidentą.

                      Čia iš skruzdėlyčių kronikų - užrašė Greitutė.

 

Prokuroras

                       Generalinis prokuroras aiškino, kad dviejų įstatymų spragoje veisiasi daugybė pagundų išnešti gausybę valstybės turto. Ir jis nieko negalįs nubausti.

                      - O ar jūs nepasiūlėte, kaip tą spragą užtaisyti? - Mes parengėm visą Privačios naudos įstatymo projektą, kad tos spragos neliktų, ir atidavėm Vyriausybei, - atsakė jis.

                      - Ar Vyriausybė ką nors darė, ar perdavė Seimui? - Tikriausiai, ne, kadangi niekas nepasikeitė.

                      - O ką jūs tada darėte? - Nieko nedarėm.

                      Tokia buvo dar viena pasaka iš skruzdėlyčių gyvenimo.

 

Tikėjimas

                       Skruzdėlytėms buvo išpranašauta, kad vienąsyk ateis šernas. Jos net nežinojo, kaip jis atrodo, bet susigūždavo ir meldėsi kiekvieną kartą, kai miške siautė audra, blykčiojo šviesos ir viršūnėse kažkas baisiai griaudėjo. Tada skruzdėlytės žadėdavo būti geros, nesielgti negražiai ir neapleisti savo kokonėlių - vaikelių. Už tokius pažadus Kažkas turėtų jas apginti, toks buvo oficialus tikėjimas. Bet audrai praėjus jos vėl pradėdavo negražiai kalbėti ir net svarstydavo, kaip neturėti vaikelių.

                      Žinoma, tai negalėjo gerai baigtis.

 

Griovys ir saulė

                       Dar kitas kelintas prezidentas paskelbė įvesiąs savo asmeninę tvarką ir pavadino ją tiesiog TVARKA. Aplink prezidentą tuoj ėmė būriuotis skruzdėlės plačiomis burnomis ir didesniais gnybtukais. Jos iš karto taikėsi kaip čia atsignybus didesnį gabalą. O virš prezidento skraidė burgzdamas žiogas ir jo neįprasta vibracija darė valstybinį poveikį. Tada ir prezidentas ėmė daryti poveikį Skrupoliui, ragino iškasti griovį tiesiai per miesto vidurį.

                      Iš karto atrodė, kad ir žiogui, ir didžiagnybčiams neblogai sekasi. Tačiau jie neapskaičiavo jėgų, ir griovys netikėtai užgriuvo. Prezidentas liko nebe prezidentu, jam pasiūlė pereiti į darbininkes ir nuoširdžia statyba ištaisyti elgesio klaidas. O buvęs prezidentas to kaip tik labiausiai nenorėjo. Todėl jis dieną naktį kartojo esąs teisus ir atsiųstas tiesiai iš saulės. Buvo ir tebesimeldžiančių tais pačiais žodžiais. Taip Skrupolio sąmyšis, trumpam atkreipęs viso miško dėmesį, dar tęsėsi kurį laiką nelyginant kokia nesveika rudens drėgmė.

 

 Tęsinys

                      O už Skrupolio vartų jau būriavosi dar viena rūšies atmaina arba giminė. Dar didesniais gnybtais. Skruzdėlyčių centrinės Vyriausiosios mokslų akademijos ekspertai netrukus nustatė: skruzdėliakalbiai termitai.

                      Istorija pasibaigė, buvo ištaręs ištarmę naujų naujausias mokslininkas, narys korespondentas drugelis. Bet Skrupolio istorija ketino prasidėti iš naujo. Reikėjo tik naujų jėgų.

 

Sportas

                       Skrupoliečiai dievino sportą. Jų nacionalinis sportas buvo lenktynės su spygliu. Komandą sudarydavo septynios skruzdėlytės: šešios bėgančios abipus spyglio - po tris - ir septintoji ant spyglio. Kodėl? Už kokius nuopelnus? Ji vadovavo komandai, šūkavo, ragino, ūseliais rodė kryptį. Be kapitonės nė viena komanda neįstengtų laimėti, arba bent joms taip atrodė.

                      Šį žaidimą buvo sugalvoję senovės išminčiai, įrašę jį žievėn kaip vieną iš dešimties pagrindinių, tai yra, konstitucinių įstatymų. Žaidimas palaikė jaunimo žvalumą ir skatino siekti vis geresnių rezultatų, užuot murksojus ištisai prie televizorių. Be to, šiuo būdu būdavo pagreitintai pristatoma vis daugiau kokybiškos statybinės medžiagos, nemokant jokių atlyginimų ir PVM. Todėl varžybas apsimokėjo rengti vis dažniau. Nugalėtojai gaudavo blizgantį šūdvabalio šarvo gabalėlį, kuris vis vien buvo nevalgomas. Jų vardus Greitutė čia pateikia atskiru auksiniu sąrašu amžinam tautos atminimui. Taigi pirmojoje olimpiadoje, kuri buvo surengta Skrupolio statybų pradiniam etapui pažymėti, laimėjo … /Šioje vietoje rankraštis nutrūksta/.

 

                      Spaudai galutinai parengė Žilvinas Adychajevas-Vodupjomas