Gal Knistautas

Knistautas buvo lankęs boksą ir nevengdavo kam nors pamalti snukį. Toks buvo jo problemų sprendimo būdas. Po to ir prieš tai jis išgerdavo.

Aplinkiniai žinojo, taipgi klasės draugai, kad jis nuo mažens našlaitis, augęs vaikų namuose. Vyresnis už kitus bent penkeriais metais, o pažymiais – atvirkščiai.

Vieni gerbė Knistautą dėl tvirto būdo, kiti atjausdavo dėl vaikystės. Atjausdavo vyresnės mokytojos, dar žiūrėk, ir pavalgydindavo.

Bet kai praeivis pasiūlydavo taip baisiai nesikeikti viešoje vietoje, Knistauto kumščiai patys, nelaukdami net įsakymo, eidavo į darbą.

Po to jis gailėdavosi, ką padaręs, ir susipildavo, jei buvo iš ko, pusbutelį stipresnių svaigalų. Krūminės arba valdiškos. Ta irgi buvo pigi, gerieji laikai. Padėję pagrindus dabarčiai. O pilstuko dar nė nežinota.

Bet grįžkime prie Knistauto.

Tuo kaip tik laikotarpiu pradėjo gausėti negerų dalykų.

Miestelyje klaidžiojo neoficialios, todėl patikimos žinios. Antai po pusiaunakčio išgrūdo žmogui langą. Pašokęs iš miegų, pašiurpęs, rado vidury kambario plytą tarp smulkių nuosavų stiklų. Ir jokio užrašo, prieš ką tas protestas. Kitur vėl moteriškei nusiaubė ilgai puoselėtą, gražiai prižiūrėtą darželį. Ir ne tiek jo išskinta, kiek sutrypta. Mergaitės pradėjo bijoti sutemus kur išeiti, pasklido gandas, kad Nežinomasis iš tamsos keikdamasis baisiai gąsdina. (Anuomet mergaitės dar nesikeikdavo). O piliečiai tankiai manė, kad žino, kas tas Nežinomasis.

Pasakydavo milicijai – anava tas! Bet milicija laikėsi teisinės valstybės principų: kol nenuteistas, tol neimam!

Klasės draugai, kaip ir anksčiau, buvo pasiskirstę į dvi stovyklas. Lietuviškai suskaldyti. Vieni gerbė Knistautą už tvirtą būdą, o kiti – iš geresnių šeimų – manė, kad vis dėlto jis galėtų daugiau apsiriboti.

Pats Knistautas turėjo tik vieną draugą – Vytuką.

Tas buvo nedidelis, silpnas, Knistautas būtų galėjęs nudėti jį vienu kumščio smūgiu. Bet gal todėl jį ir mylėjo šiek tiek, ir jiedu draugavo. Šiek tiek, nieko bloga. Tai Knistautas ir pasiguosdavo Vytukui, kodėl visi tik apie jį galvoja. „Velniai juos griebtų“ – žinoma, jis guodėsi galingesniais žodžiais.

Vytukas patvirtindavo esąs įsitikinęs, kad tai ne Knistauto darbai, kad jis iš tiesų niekuo dėtas, nekaltai įtariamas dėl tų visų eibių, nors iš tikrųjų nebuvo visai įsitikinęs. Truputį apsimesdavo dėl draugystės.

Deja, Knistautas pradėjo nujausti, kad jeigu šitaip, tai nė vieno draugo neturįs. Todėl staiga metėsi į poeziją.

Naktimis, ypač jei prasimanydavo butelį, jis dėliojo žodžius eilutėmis ieškodamas guodžiančios širdį saviraiškos.

„Nueisiu į dangų,

išmušiu langą“ –

čia jis pasijuto užčiuopęs esmę ir kiek pakylėtas vis grįždavo su tuo vaizdu prie poezijos varstoto, vis tobulindavo. „Ė, tobulam rimui reiktų sakyti „į dangą“, bet pasikeistų prasmė. „Išmušiu lángų“ – juk niekas taip neperskaitys. (Knistautas kartkartėmis anonimiškai siuntinėdavo į miestelio laikraštį, bet nesėkmingai. Ten jau buvo išsiaiškinę, kas rašo). Perskaitys daugiskaitoje ir spėlios, kiek gi tų langų autorius numatęs išgrūsti.

Tada Knistautas pradėjo vis dažniau užplaukti. Jis neberašė naujų eilėraščių, o ir į tą posmą atplaukdavo iš kūdikystės gelmių jo senelių, kalnėnų ir žemaičių, visokie kitokie kalbos būdai.

„Atajo į dungų – išmušo lungų“ arba „dongų – longų“ – jis ilgai džiūgaudavo dėl tokių grožybių ir skambių atradimų, ilgai kvatodamasis naktimis. O paskui ligi paryčių verkdavo.

Ir gatvėmis vaikščiodavo jau nebesikeikdamas, tik dangų įsistebeilijęs, ir vis kažką šnibždėdavo. Langų daužymai labai sumažėjo, beveik liovėsi. Žmonės nutarė, kad jau viskas ir gal reiktų jį nuvežti į tą filosofų bei poetų vietą, kurią vadino kitaip.

Nebesikeikiantį net iš mokyklos išmetė, tad Knistauto figūra, taikiai klaidžiojanti po miestelį, tapo kaip ir folkloru. Strazdelis. Taip ir būtų sau tęsęsi, bet ėmė žmogus ir dingo.

Visi kiek pakalbėjo ta tema, niekas labai neieškojo, tik Vytukui suspausdavo širdį. Jis jausdavosi tarsi kaltas kažkuo. Beveik išdavikas, kad netikėjo. Bet vis tiek augo, baigė mokyklą ir nuėjo studijuoti į aukštąsias, o kai perskaitydavo laikraščiuose, kad ana ten arba ten pasaulyje kas langus daužo, jo širdyje suspurdėdavo mažytė viltis. Kas be ko, sykiu ir mielas vaikystės prisiminimas.

Ir jau apsenęs buvo, ir laikai visiškai pasikeitė, kai sykį gavo laišką. Be atgalinio adreso, tik ženklelis ir antspaudas Amerikos. O voke vienas vienintelis žodis:

IŠMUŠAU.

”Literatūra ir menas”