Drugelis

Jonas nutarė, kad jis bus drugelis. Po mirties tai tikrai, bet kodėl nepabandžius iš anksto?

Ir nuskrido ieškoti didelės gėlių pievos.

Atrado ją gana greitai ir visai netoli nuo savo miesto namų.

Platybė, begalybė. Kaip gyvenimas! – nusijuokė Jonas ir pleveno į patį vidurį. Saulė plieskė, ir niekur nebuvo pavojingų žibintų, kur galėtum sparnelius nusvilti.

Jonas ir šiaip mėgo gėles, tai dabar drugeliu juolab jas lankė vieną po kitos: ir pašnekindamas, ir nektaro paragaudamas, ir juosvą laiškelį palikdamas.

- Visas aplankysiu! – dainavo Jono iš širdis, tačiau tik iš pradžių. Po kurio laiko jis jau ėmė dairytis, rinktis, pamatė nespėsiąs, juk ir vakaras gali užeiti.

Taip ir atsitiko, užėjo vakaras. Praskrido keli naktiniai pusbroliai, tokie kailiniuoti ponai, o Jono sparneliai sudrėko. Ne nuo prakaito, nuo rasos. Pasidarė sunku net suglausti juos nakčiai po tuo lapu.

Bet žiūrėk, tamsiame danguje pasirodė didelis apskritas sidabrinis žibintas. Gal pasidžiovinsiu, - pamanė Jonas ir nuskrido aukštyn. Galėjo jam blogai baigtis.

Tačiau kadangi visa tai buvo ne iš tikrųjų, o tik iš anksto pabandymas, tad Jonas ant savo gonkelio sėdėdamas tiesiog drūčiai susimąstė. Kregždė žino, - toks buvo jo naujas keiksmas, - ar verta paskui drugeliu būti. Gal kokia varna... Anava ten patvory senas kaulas mėtosi...

O čia ėmė ir praskrido tikras drugelis. Toksai spalvotas, pats kaip gėlė, ir nutolo į tą pačią pievą sesučių ieškoti.

Nebesikeikė Jonas kregždėmis, tik sapnavo daugybę gėlių ir kol kas pavydėjo drugeliui.

Nieko,  ateis ir mano laikas, girdėjo save taip nesakant.

„Literatūrai ir menui“