Cunami

Jonas galvodavo apie visokius dalykus.

Štai rodė, daug dienų rodė tą cunami.

Kaip žmones banga nuneša ir jie dingsta, kaip griauna nuplauna kaimelius, ir kas po to lieka, tarsi po karo, ir kaip liūdnai žmonės ieško artimųjų ar tiesiog pasakoja, kiek daug šeimos praradę, kaip vieniši ir be nieko likę.

Didelių šalių dideli vadovai svarstė ir skyrė pinigus, ir siuntė kitokią pagalbą. Ir pagalbininkai tą pagalbą dalino, ir vargšai žmonės apsidžiaugdavo ir vėl norėjo gyventi. Nepranešė iš niekur, kad kuris nors iš nevilties būtų žudęsis.

Bet Jonui teko tiesiog atsidurti tarp tų valstybių viršininkų, kurie labai rūpinosi pagalba ir buvo patenkinti, kad ją suteikė.

Ir Jonas jų paklausė:

 - Ar girdėjote apie cunami Kaukazo kalnuose? Ten atėjo kariuomenė kaip cunami ir nušlavė vieną mažą kalnų salą. Nušlavė miestus, kaimus. Daugybė žuvusių, užkastų nežinia kur. Daugybė dingusių, nuneštų į vandenyną. Daugybė našlaičių ir sužalotų žmonių, ir sužalotų našlaičių, ir visi turi tuberkuliozę. Vaistų niekas neatveža. O moterys ten po cunami sukrėtimo vis daugiau serga vėžiu ir gimdo nesveikus vaikus, ir tie skaičiai vis didėja. Vyrus, kurie bandė apginti savo moteris nuo bangos, ji šlavė pirmiausia. Žemė paliko visa užteršta, ne taip kaip Sumatroje. Mažai kas ten auga, tik ligos ir mirtys. O kaip žiūri pasaulio labdariai, jei palygintume vieną ir kitą cunami ir padarinius? Ten užuojauta, dėmesys, pagalba, o kalnų salai - nieko. Lyg jos nė nebūtų. Nors aukų skaičius toks pats. Ir dingusių, ir sužalotų, ir našlaičių. Kas atsitiko Europai?

Europa tylėjo. Jai buvo tik truputį nepatogu, bet ji kantriai tylėjo kalbėdama apie kalbėjimą, kuris bus tęsiamas.

Jonas galvojo toliau.