Atsitikimas Mečislovui

Papasakosiu iš eilės, kaip jam atsitiko.

Mečislovas skubėjo į operą. Todėl skubėjo, kad į pasimatymą, paskui jau su pana į operą. Ji labai nemėgdavo laukti, o Mečislovas buvo šiek tiek įsimylėjęs. Dar nenorėjo susipykti.

Tiesą sakant, Mečislovas buvo įsimylėjęs ir save. Kiek labiau. Visada stengėsi Mečislovą gražiai aprengti ir kad būtų pailsėjęs. Štai užvakar nupirko jam naują eilutę, taip seniau mužikai vadindavo kostiumą.

Juodą, specialaus kirpimo. Būtų visai panašu į smokingą. O kelnės irgi juodos, bet vos vos pilkesniais dryželiais. Vos matomais, o vis dėlto. Kaip tik. Po smakru – geltonai dangiška varlytė. Ji dar nebuvo to mačiusi. Ji – tai ji, anaiptol ne varlytė. Dabar pamatys, o Mečislovas jos akimis žiūrės į savo kūrinį. Ir publika žiūrės.

Taigi ponas Mečislovas tikrai skubėjo. Jau buvo netoli, ir iš to skubėjimo jis stovėjo, laukdamas žalios šviesos, visai prie šaligatvio krašto.

Pro šalį švilpė ir švilpė automobiliai, kai kurie visai tokie kaip jo paties, kurį buvo atidavęs į remontą. Ne save, bet automobilį.

Švilpė ir švilpė, o stori karveliai, ieškantys ant purvino asfalto sau maisto ar kokios sportinės laimės, mikliai išsprūsdavo iš po ratų.

Mečislovui buvo įdomu, nelyginant realybės teatras, kol dar nesirodė žaliasis žmogelis. Tik štai vienam balandžiui nepavyko, ar galva susisuko, ar kas. Žvilgantis priekinis stiklas jį nubloškė, kito baisus ratas pervažiavo. Kruvini viduriai su visu turiniu triško tiesiai ant Mečislovo grožybių.

Pasibaigė susidvejinimai ir svajonės, prabilo prigimtis. Automobilio neįsiminsi, kai toks tempas, bet amžinatilsį karvelį išlydėjo baisios neapykantos sriautas. Apie gailestį, paukščio gailestį nekalbėsiu, to nesitikėtum net iš šventojo; bet Mečislovas tiesiog pamiršo, ir gana ilgam, gimtąją kalbą.

Ir iš tiesų, ką jam patartumėt, broliai? Nusigramdęs batisto nosinaite iš viršutinės kišenaitės, vistiek nebeisi, kur ketinęs. Nebeskubi. Pradurti balionai neskraido. Užuojautos tiek tesusilauktum, kiek ir tas karvelis.

Ir apsigręžė Mečislovas, ir nukiūtino juodas namo. Juodai juodas, nors tą smokingą – tiesa, kiek paspalvintą – nešėsi susukęs po pažasčia.

Tegu ją velniai, išsprūdo į vidų. (Ta mintis buvo ne apie pažastį.)

Vis tiek ilgiau, negu mėnesį, nedraugaudavo.

„Literatūrai ir menui“