Antanas dairėsi aplink

Antanui tartum į širdį smogė.

Jis buvo jau senas, tad mieste, gatvėje, jausdavosi nedrąsiai. Ypač tarp žmonių, kurie nežinia ką padarys.

Gyveno vienas, kartais paklaidžiodavo, kol ras savo priplėkusį kambarėlį senamiestyje.

Ir dabar sukiojosi Pylimo gatvėje prie buvusio „Aušros“ kino, kai pro šalį smagiai praskubėjo jaunimo būrelis. Jo vidury – graži besijuokianti mergina žiburiuojančiomis akimis, tiesia nosele, balta balta dantų tvorele ir keisčiausiu statmenu kuodu ant šauniai iškeltos galvos.

Viktorija! Bet kodėl toks kuodas?

Net paskubėjo Antanas kiek iš paskos, bet anie greit nutolo. Viktorija, tikrai Viktorija, jis galvojo. Kaip tada prieš daugybę metų, kai Viktorija buvo jam svarbiausias dalykas, jis ir užsimerkdamas matė savo mergaitės, savo žmonos veidą.

Nė mintis neatėjo, kad juk turėtų dabar visai kitaip atrodyti, jeigu kur nors dar gyvena. Tokia pati

Kuodas truputį gelbėjo suvokti, kad laikai vis dėlto kiti. Anuomet už tokią šukuoseną berniokus į miliciją tempdavo, nukirpdavo.

Kita vertus, Antanas vėl nesijautė senas, o pilnas jausmų. Pradėjo net vaizduotis, kaip ją vėl kur nors dar sutiksiąs, ką tarsiąs priėjęs... Ir užplūdo anų laikų prisiminimai, kai kurie jau buvę ir visai pamiršti.

Sėdėjo kartą dviese ant kopos ir žiūrėjo į pasišiaušusią Baltiją ir besileidžiančią saulę. Didesnė, negu dieną danguje, ji leidosi vis žemyn raudona ir žėruodama. Ypač, kai brovėsi pro sunkius melsvai pilkus debesis, skaisčiai sužėrėdama jų properšose nelyginant žarijos plyksteli pelenuose. Kai jau visai priartėjo prie horizonto, staiga apsivalė ir stabtelėjo visoje grožybėje – didžiulė, apskrita, reikšminga, apatiniu krašteliu tolimiausios vandenų linijos pasirėmusi. Pastovėjo taip kiek, akis žilpindama, ir tada ėmė daryti ovalinė ir grimzti...

- Aš tave myliu kaip šita saulė, - keistai pasakė Viktorija lyg susimąsčiusi, lyg pašalinė judviejų stebėtoja. Žodžiai apie meilę, kuria jiedu gyveno ypač tą vasarą, paglostė Antano širdį. Taip anos rimstančios bangos tebeglostė paplūdimio smėlį, bet ir paliko šapelių, kiaukutėlių. Jie vis grįždavo ir vėlesnėmis dienomis kaip kokie maži klaustukai. Myli, tai ir aš taip jaučiu, tai gerai. Bet kodėl toks neaiškus palyyginimas? – vis pamąstydavo jis ir dabar vėl pradėjo mąstyti iš naujo. Jau seniai gyveno vienui vienas, o dabar lyg būtų ne vienas. Du Antanai.

- Kodėl kaip šita saulė, kuo ji buvo ypatinga tą vakarą?

Taip klausė pabudęs praeities Antanas, o dabartinis mėgino suprasti.

Ar todėl kad leidosi į laukiančią naktį? Kad visą dangų aplinkui dažė aistringu atsisveikinimo liūdesiu? Kad žėravo kaip gaisro lemtis ir spalvų stebuklas, o neskleidė šilumos? Kokia tad buvo atsitiktinė, o gal ne visai atsitiktinė, tos akimirkos prasmė?

Štai tau atgimusi mįslė, gali po ją dairytis, o iš tikrųjų po savo vidų, kiek tik turėsi ūpo. Sakė pasakė, o lieka.

Paprastai Antanas dairydavosi tiesiog aplink. Visa kita buvo taip seniai. Gali net suabejoti, ar išties buvo, ar tik sapnavai. Mat jeigu kada sapnavai, o vis atsimeni, tai jau kaip ir buvo. Kažkiek metų praleista greta, ir vaikelis atsirado, bet jau kada suaugęs ir tolimuose kraštuose be ryšio. Tai ar buvo? Gal buvo, koks skirtumas. Tikra yra tik čia ir dabar.

Antanas nebuvo joks filosofas, bet jau taip savaime išėojo. Kad šaligatviu prabėgo Viktorija, tai irgi kaip sapnas. Manykim, kad ji, - užbaigė posmą Antanas ir nuėjo toliau dairydamasis. O gal vėl pamatys?

O gal tik šiaip visokius žmones, gatvę, troleibusą. Štai ir troleibuso stotelė. Tegu sau. Antanas neturėjo, kur važiuoti, dar ir centą vertėjo pataupyti. Toks gyvenimas.

„Literatūrai ir menui“

                  
Vytautas Landsbergis
vyresnysis