Spaudos vaidmuo tuštybės mugėje

Visuomenės dvasinis būvis nedžiugina. Iš tiesų Lietuvoje ir neturime vienos visuomenės, o veikiau nuotrupų mišinį:

sovietinio paveldo su mitologinėmis nostalgijomis ir senosios hidros gyvybingumu;
nepriklausomybinio arba laisvės idealizmo, vis labiau sutrikusio "kas darosi?";
lėkšto konsumerizmo ir karjerizmo, kurio idealas: "man gerai!";
spontaniškos pagiežos ir kerštingumo viskam aplink, nes aplinka "nuskriaudė";
generalinės nemeilės gyvenimui, kurio nesą nė už ką gerbti ar mylėti, jeigu bendras vardiklis, kaip įtikinėjama, yra visuotinis parsidavėlizmas.

Suprantama, tokia padėtis ir bloga, ir pavojinga. Dezintegracija tolydžio didėja net valdžioje, o sykiu – masių abejingumas. Jaunimas, užuot sutelktai pakovojęs, dairosi normalesnių visuomenių. Lietuvos kaip tapatybės gali nelikti, vien geografinis pavadinimas. Teritorija ir feodalų valdos. Priešintis tam reikia ir galima, ginant kokį nors žmoniškumo vertybių sąrašėlį – vertybių, kurios vertos vadinti vertybėmis. Pavyzdžiui, garbė, meilė, solidarumas, padorumas. Pliuškių visuomenė, nesuvokianti ar besišaipanti iš tų dalykų, galime būti tikri, nesitelks ir neišliks.

Koks čia spaudos ir visų vandenyno medijų vaidmuo?

Vandenynas yra rinka ir korupcija. Tuo pateisinama viskas, ligi pat organizuotos pilietinės savižudybės. Iš jos ir individualių organizmų savižudybės bei žudynės Lietuvos keliuose.

Greitis buvo superinis
gatvėmis tėvynės.
Nė gyvenimo negaila,
o numirti – kvaila.

Psichologai pasakytų, kad visos tos kasdien apdejuojamos neatsakingai kvailos mirtys, kaip ir nesuvokiamas vaikų žiaurumas, – tai nelaimingų sielų protesto forma. Bet ar daug kam tai rūpi? Spaudai?? Deja, nors reikėtų šaukte šaukti apie dvasinę krizę pirmuose puslapiuose.

Pliuškių visuomenė, suprantama, noriau perka pigius patiekalus – "greitąjį maistą" su dažais ir steriloidais, tad rinka (arba rinkos mitologija) suinteresuota prisiauginti neatsakingų ir skonį praradusių pliuškių kuo daugiau. Kodėl Lietuvoje, pavyzdžiui, viešojoje Lietuvos televizijoje, nėra jokios įdomios šviečiamosios laidos jaunimui, kodėl nėra jaunimo žurnalų? Manau, dėdės nesuinteresuoti. Tad jaunimui ir brukamas, kartu ir tėveliams, lakuotas aukštuomenės damų, sėkmės manekenių ir politikos manekenų, pramogų verslo žvaigždžių gyvenimas. Žiūrėk, gal ir tau pavyks! Gal praturtėsi loterijoje!

Sportas irgi tik per žvaigždes, bemaž nepabrėžiant sportininkų valios ir darbo vertybių, verčiau kokias nors asmenines istorijas. Gyvenimas, kuris susideda ne iš vertybinių pasirinkimų, o iš intrigėlių bei istorijėlių, štai veidrodis, į kurį žiūrime ir pradedame tikėti. Šią kryptį, šią evoliuciją aprūpinantis verslas, berods, klesti. O klestėjimas, ponios ir ponai, yra rodiklis Nr.1, kad taip ir turi būti.

Verta dar pamąstyti, gal kuri nors politinė jėga viduje arba iš už kampo taipogi suinteresuota transformuoti nepriklausomą Lietuvą į pliuškių, gobšuolių, desperatų ir parsidavėlių minią. Privačiai manau, kad taip, moliuskai lengviau ryjami; bet neduokdie, kalbėti scenoje apie politiką. Ši kultūros dalis turi būti padėta į šalį – už pramoginės kultūros ribų. Kadaise, atkurtos Nepriklausomybės pradžioje, turėdavom Aukščiausiojoje Taryboje taisyklingos, gražios lietuvių kalbos, tai yra, kalbos kultūros konsultantą. Būdavau dėkingas, kad ir pirmininką pataiso. Senovė. Seniai jau pamiršta praktika. Ką žinai, gal dabar tai žalingai nutolintų politikus nuo liaudies.

Grožis – kitur.

Matau antai lakuotus žurnalus teikiančius falsifikuotą muilo saldainių paviršių kaip neva svarbiausią, matomiausią kultūros dalį, nustelbiančią kitas grožio apraiškas.

Matau eilutę kultūrinių savaitraščių išsirikiavusią prie valdžios paramos langelio; jie pasirinko sterilų būvį, tuo padėdami atskirti meną ir literatūrą nuo gyvenimo su jo ligomis bei piktžaizdėmis. Šalin pasenusias romantikų iliuzijas apie gydančią meno misiją! Tai būrelio veikla būreliui, tvarkingai aprašoma būrelio laikraštyje. Ne, pradėkit verčiau diskutuoti, broliai, apie sopulius, apie niežus, kuriuose raitosi ir išsigimsta jūsų šalis, ir tegu jus bara už "politiką", tegul atima tą minimalų sovietinio valdymo pinigėlį. Arba alternatyva kaip Europos Parlamente, kur dokumentuotų fotografijų parodą apie Rusijos kariaunos žiaurybes Čečėnijoje vos po kelių valandų skubiai nuėmė; mat būta fotografijų, kurios pernelyg jaudinančios – disturbing. O parlamentarų negalima jaudinti nei Briuselyje, nei Vilniuje. Tegu karščiuojasi dėl antraeilių dalykų.

Būčiau neteisus nepaminėjęs vieno kito nepriklausomo laikraščio. Besigaluojančio ant bado mirties ribos. Tauta stebi. Gal numirs dar dalelė nepriklausomybės, ir kas čia tokio?

Paminėjau ir korupciją. Kad jos Lietuvoje nemažėja, tai vėlgi viršūnių nejaudina, nors formaliai ginčijamasi. Ginčijasi Kirkilas su Juozapavičium, o likusieji trys milijonai kartu su Mikutavičium stebi. Dalykas politizuotas, nes kažkas pažadėjo atsistatydinti, bet korupcija pati savaime lyg ir nebe problema. Teisėtvarka Lietuvoj gerai susivokia, ką liesti, ko ne. Iki kelių tūkstančių grybštelėjimo. Aukščiau – tai jau be blogos valios padaryta arba visą gyvenimą tarnaujant Lietuvai.

Tik štai paradoksas arba visų nelaimė: gydytojai patys susirgo. Spauda, kovotoja prieš korupciją, pati sukorumpėjo. Gudrūs draugai į žmones išėjo, – visai pagal Maironį. Žinoma, ne visa spauda, ne visa žiniasklaida, yra juk sąžiningai skurstančių. Mirtis iš bado – padorumo diplomas. Liucija Baškauskaitė 1992-1993 metais nemirė iš bado, laikėsi, gaudavo užsienio organizacijų paramos, todėl jos televiziją stačiai užmušė. Teikė mat visuomenei, ypač jaunimui, švarią tarptautinę gamtos, kultūros, istorijos įdomybių programą, sykiu mokė užsienio kalbų. Būtume jau turėję daugiau gero ir europietiško jaunimo, tai to kaip sykis ir nereikėjo.

Dabar per televizijas pastiprintai mokome rusų kalbos; kaimynų šalis tam skiria daug naftos dolerių pagal valstybės programas, kad tik šios kalbos vartojimo sfera nesusiaurėtų. Kalbų mokėti naudinga, tik gaila, kad taip dar daugėja šlamštinės masinės antikultūros. Pagal viešą muziką mūsų gintarinė Palanga – jau ne Europa. Lyg būtų okupuota. O valstybinės programos, kaip ugdyti kultūringą visuomenę, neturime, vien paskiras pastangas.

Dar sykį prisiminkime skurstančią nebulvarinę spaudą. Viltis tenegęsta, kad gal atsiras privačių mecenatų, kurie supras normalios spaudos reikšmę, net jei ta spauda nepelninga. Ar žmogų išgydyti pelninga, ar ne? Tad gal ir visuomenės gydymas gali duoti šalies atsigavimo dividendų ne iš karto, tegul ir po kurio laiko. Gal ir dividendai ne visi turi būti litais matuojami.

Ko gera, ne vien Lietuva, visa Europa stovi kryžkelėje. Tai kultūros ir išlikimo kryžkelė.

Prieš kelis mėnesius Bolonijos universitete, kalbėdamas naujiems politologijos magistrams, ėmiau ir pacitavau Šventąjį Raštą, vieną iš pranašų. Neatsisakysiu to signalo iš amžių glūdumos ir dabar.

"Jūs geriate vyną iš didelių taurių, tepatės geriausiu aliejum ir nesisielojate dėl Juozapo žlugimo.

Todėl jūs išeisite dabar į tremtį visų tremtinių priekyje. Pasibaigė dykaduonių siautimas". ("Your feasting and lounging will end" – angliškai pranašas pabaigė šiek tiek kitaip.)

Ar Lietuva galėtų tai stabdyti? Nors truputėlį, taip. Ar galėtų Lietuvos spauda prisidėti gelbėdama Europą? Truputėlytį taip.

Kai lietuviškas jaunimas neseniai man sudejavo Liuksemburge – visur jau jų yra! – "o ką mes galim pakeisti?" – atsakiau senu sovietiniu kalambūru: "mažų mažiausia, tu gali pasikeisti marškinius".

Būtų nepaprastai gera, kad spauda Lietuvoje dažniau pasikeistų marškinius, apskritai dabotų higienos ir neplatintų brudo.

Štai dar citata:

„Aš dabar televizorių įjungiu tik per krepšinio rungtynes. Kitu laiku jo žiūrėti neįmanoma: akimirksniu užliejanti visiškai nereikalingos informacijos banga viršija sveiku protu suvokiamas ribas. /.../ Neprofesionalų, kuriems vaikystėje ant ausies ar kojos užmynė meška, šokiams ir dainoms gimtoje Lietuvėlėje nėra galo.“

Neatspėsit, iš Šiaulių laikraščio. „Šiaulių kraštas“. Straipsnelis vadinasi „Teledurnizacija“.

Žurnalistė Marina Ostapenko. Tikrai nudžiugau, randasi gyvybė! Reikia ir Šiauliuose keistis!

O čia štai skausmas, pagrįstas gyvenimo išmintimi, bet autoriaus nesakysiu.

"Sykį mums, politiniams kaliniams, teko gyventi be muilo apie pusę metų. Aptekome utėlėmis, drabužiai tapo tiesiog juodi nuo purvo. Net utėlės ir tos neapsikentė ir pabėgo nuo mūsų – štai kokie buvome. O kai po šešių mėnesių mums vis dėlto leido pasinaudoti muilu, kai pakeitė senuosius skudurus naujutėlaičiais drabužiais, ilgokai jautėmės nepatogiai, tarsi suvaržyti. Mums atrodė, kad senieji, nešvarūs drabužiai – patogesni, mielesni. Štai taip ir su valstybe".

"Pats pavojingiausias dalykas, kad mes jau pripratome prie melo, kad susitaikėme su neteisybe".

"Tiesa šiandien turi labai mažai šalininkų. Ypač tokių, kurie aršiai, iki galo, nebijodami nukentėti, ją gintų".

"Žiniasklaidos magnatai visiškai nepaiso padorios visuomenės interesų. Bet kad ta padori visuomenė – labai žiopla. Žiopla, nes nesugeba pareikalauti, jog būtų paisoma ir jos interesų".

Pacitavau iš "XXI amžiaus". Praėjusių metų, o dar vis einančio. Be paramos. Patikslinčiau mandagiai tik vieną vietą dėl žiniasklaidos magnatų. Sakyčiau "kai kurie", nes kiti kai kurie dar šio to paiso, netgi padorios visuomenės interesų.

Man regis, jų paiso bent keli leidiniai, todėl čia šneku. Jei tuo būdu kam pakenksiu, tai atsiprašau. Sau jau vis tiek nepakenksiu.

Kaip rašė Kristijonas Donelaitis viename privačiame, operatyvininkų nekontroliuojamame laiške:

"Mes, senieji, dar vis kybojam, ir jau savo grabus duodame budavot".

Gražu, labai gražu. Tikra kultūra. Norisi dar jos regėti Lietuvoje, dar pamatyti prošvaisčių. Arba pragiedrulių.

O jeigu daug? Tiktai nesprok, širdie.

Pagal šneką Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kai visuomenė pernai per didį spalį minėjo „Veido“ žurnalo sukaktį.

"Kultūros barams", 2008 01 04