Paaiškinimas draugams rusams

„Kad Rusija turėtų ateitį, jai reikia susitvarkyti ir su praeitim. Kitaip ji ir liks praeityje.

Sovietų okupacijos ir su ja susijusių kitų apgailėtinų faktų pripažinimas – tokios problemos tiesiog nėra. Jie pripažinti pasaulyje, pripažino ir pati Rusija.

Dar egzistuodama Sovietų Sąjungos pavidalu, 1989 m. pabaigoje Rusija jau pripažino, priimdama SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą, kad SSRS veiksmai 1939–1940 m. prieš Baltijos šalis, įskaitant ir Stalino–Hitlerio slaptąjį suokalbį, prieštaravo esamiems tarptautiniams teisiniams įsipareigojimas ir pažeidė tarptautines sutartis kaip antai 1920 m. Taikos sutartį su Lietuva (tai įvardyta), po to sutartį dėl neagresijos ir taip toliau. Ką reiškė sutrypti Taikos sutartį – aišku, karinius veiksmus arba karą. Ką reiškia bet kada pažeisti Sutartį dėl neagresijos – žinoma, agresiją.

Paskui jau naujoji Rusija sudaro su Lietuva ir ratifikuoja Sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kuria pasmerkia neteisėtą Lietuvos 1940 m. aneksiją ir nurodo, kad jos pasekmes reikia pašalinti.

Tai 1991–1992 m. dokumentas, kurį pasirašė Rusijos Federacijos prezidentas ir ratifikavo Valstybės Dūma.

Ir stodama 1996 m. į Europos Tarybą Rusija įsipareigojo kompensuoti žalą bei tremtinių iš anksčiau okupuotų Baltijos valstybių repatriaciją į Lietuvą, Latviją ir Estiją. Taip yra tekste: „iš okupuotų Baltijos šalių“, kurį priėmė Rusija, o jos delegacijoje buvo draugai Ziuganovas, Žirinovskis ir kiti asmenys.“

Tiek šiandien, sausio 8-ąją, susakiau rusų kalba tiesioginiame ryto eteryje BBC radijo laidoje Rusijai. Tokį dėmesį atgaivino Prezidento V. Adamkaus vakarykštis pasisakymas. Papildomame nuomonių pasikeitime su p. N. Charitonovu iš Dūmos komunistų frakcijos, kuris kartojo stalininę mitologiją, paaiškinau, kad sovietų investicijos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje nebuvo dovana kitoms šalims; tai dėta į „savo“ kiemą. Dėl žalos kompensacijų svarbiausia ne suma – galim diskutuoti, – o principas. Jeigu SSRS būtų įžengusi karo eigoje, po to išėjusi, bent leidusi egzistuoti kad ir komunistinėms Baltijos valstybėms kaip Lenkijai, Čekoslovakijai, tai šiandien p. N. Charitonovas dar galėtų kalbėti apie kokį nors išvadavimą, reikalauti dėkingumo. Bet juk tiesiog pasiėmė, mūsų valstybių neliko.

Dėl Antrojo pasaulinio karo „rezultatų peržiūrėjimo“, atseit, neleistino, – tai jie jau peržiūrėti. Tik kai kurie asmenys kalba taip lyg Sovietų Sąjunga vis dar toliau egzistuotų „neliečiamose“ sienose.

Jei būtų pakakę laiko, turėjau pasiruošęs draugams Rusijoje dar baigiamųjų pastabų.

Po priėmimo į Europos Tarybą 1996 metais Rusija nespėjo nė pradėti vykdyti įsipareigojimo Baltijos šalių tremtiniams. Deja, vos po trejų metų Rusija, gavusi naują vadovybę, ėmė trauktis nuo Europos atgal į meškų kampą. Taip pastaruoju laikotarpiu Rusija tartum išduoda pati save. Neigia save geresnę, rodo blogesnę. Kam tas dorovinis mazochizmas? Juk niekam nėra malonu matyti Rusiją kaip nepavykusią demokratiją, nepavykusią Europos valstybę. Jeigu Lietuva, keldama žinomą klausimą, galėtų padėti posovietinei Rusijai moraliai sveikti, tai taptų didele paslauga pirmiausia rusams.

Briuselis, 2008 01 08

Publikuota: bernardinai.lt, 2008 01 08