Sąmokslas ant delno

Atsakomybę už Sausio 13-osios aukas turi prisiimti daugiau asmenų, negu ligi šiol nuteistieji šeši, iš kurių vienam buvo leista pabėgti po nuosprendžio į Maskvą, o ten jis apsaugotas ir maitinamas

Pirmiausiai atsakinga, be abejo, SSRS politinė ir jėgos struktūrų vadovybė

Atsakingi ir tie, kurie iš Lietuvos tiesiogiai arba savo veiksmais siuntė į Kremlių žinias, kad nepriklausomybininkų valdžia nestipri, kaimas ir tautinės mažumos jau nuteikti prieš ją, tad pakaktų nedidelio jėgos panaudojimo...

Tokių signalų siuntė ne vien „platforminė“ LKP, bet ir atsiskyrusioji, kuri gruodžio mėnesį suvažiavime paskelbė A. Brazausko pasirašytą deklaraciją, kad priešinasi žemės nuosavybės atkūrimui ir privačiai žemės nuosavybei iš principo. M. Gorbačiovas irgi netrukus paskelbė, jog viena blogybių, sukėlusių Sausio 13-osios įvykius, buvęs atsiradimas Lietuvoj „savininkų“... Mažas komunistinių pažiūrų sutapimas, tačiau politinis.

Jau nuo 1990 m. vasaros Lietuvoje organizuota platesnis kairysis frontas oponuojantis Aukščiausiosios Tarybos daugumos ir vadovybės politikai. Skelbta idėjos greičiau rinkti Seimą, tai yra, paleisti Aukščiausiąją Tarybą; sukurtas vadinamasis „Ateities forumas“ – margas KGB generolo S. Caplino pasididžiavimas. Jį steigiant dideliu smuiku griežė nepatenkinta Aukščiausiosios Tarybos laikysena premjerė K. Prunskienė. Ji buvo persiėmusi gorbačiovine Kovo 11-osios akto moratoriumo idėja, vedė ekonomines derybas su SSRS vyriausybe. Oficialiai – vis dar iš nepriklausomybinių pozicijų, bet ir lankydamasi pas M. Gorbačiovą pokalbiams, kurių turinys nežinomas. Tai galėjo ar netgi turėjo sudaryti Kremliaus vadams įspūdį, kaip ir vadinamasis „inteligentų laiškas“, kad Lietuvos visuomenė ir vadovybė nevieninga – skilusi, o tai jau savaime paskatinimas „spausti“, tikintis tolesnių pakrikimo rezultatų. V. Kriučkovui ir kitiems juolab nebuvo paslaptis nė K. Prunskienės senas pasižadėjimas padėti KGB „jiems rūpimais klausimais“. Kainų pakėlimas ypač maistui daugiau nei tris kartus ir be realių kompensacijų, Vyriausybei pažeidus AT 1990-12-29 draudimą tai daryti (finansų ministro R. Sikorskio protestas iš ligoninės buvo taip pat ignoruotas), kūrė papildomas liaudies nepasitenkinimo prielaidas tariamam „vidaus“ perversmui. 1991 m. sausio 8 d. rytą, Vidaus reikalų ministerijai neužtikrinus Aukščiausiosios Tarybos prieigų apsaugos (liko neištirta, nė nepasiaiškinta, kodėl), jau įvyko „liaudies“ šturmo inscenizacija, kurios užsakytoji sėkmė būtų arba parlamento nusiaubimas, ar bent lašelis kraujo...

Premjerės, nė trupučio neapgailestavusios dėl kainų, demonstratyvus atsistatydinimas tos dienos vakare rodant Lietuvą likus „be vyriausybės“ kartu su sausio 9 dienai paskelbtu „Jedinstvos“ masiniu mitingu prie AT, buvo bemaž raudonas kilimas M. Gorbačiovo sausio 10 d. ultimatumui ir „nacionalinių gelbėtojų“ Šiaurės miestelyje pasiskelbimui. Antitarybininkų sąjūdininkų valdžia griūna, ryžtingai ateina tikroji liaudies valdžia... Beje, į Šiaurės miestelį nuslenka pasižmonėti ir rašytojas V. Petkevičius, kuriam, jei tikėtum jo pasakojimais tarp sapnų, siūloma net vadovauti būsimai liaudies valdžiai. Išeitų, kad savas. Ir sausio 11-ąją, kaip liudija S. Caplinas, KGB šturmuotojai „Alfa“ jau Vilniuje.

Dar pusantros dienos, ir sausio 13-osios kruvinąją naktį, veikiau paryčiais, A. Brazausko parsikviesta iš kaimo parlamentarė K. Prunskienė Vyriausybės rūmuose rimtai kalba apie būsimą kitą, jėga atneštą valdžią, su kuria reikėsią bendradarbiauti... Avansu kalbina, nelyginant verbuoja, miškų ūkio ministrą V. Antanaitį („Atpirkimas“, 2004, p. 42). Štabai Lubiankoje, mažų mažiausiai, viską žino; tai irgi paskatinimas toliau vykdyti agresijos planą. Kažin, ar M. Gorbačiovas būtų pasikliovęs vien suinteresuoto asmens ir niekam tikusio vadovo J. Burokevičiaus įtikinėjimais, kaip Lietuvos liaudis nekantriai laukia „tarybų valdžios“ atkūrimo. Kas kita K. Prunskienės nusiskundimai prezidento kabinete sausio 8 d., kad ją Vilniuje jau galį net pašalinti iš tokios trokštamos valdžios. „Taip, kaip jūs norite pašalinti Landsbergį“, atsako M. Gorbačiovas. O iš Mozambiko jau parskraidinamas buvęs paskutinis ir gal būsimas naujas LSSR premjeras V. Sakalauskas.

Apie platų sąmokslą liudija taip pat Lietuvos URM neaukšto valdininko L. Kučinsko vizitas į Vašingtoną – kieno įgaliojimais? – tą pačią sausio 7-ąją mėginant prasibrauti į JAV Valstybės departamentą. Ko? – Lietuvos sienų klausimu! Sunerimęs šį žygį užblokuoja S. Lozoraitis, bet nereikia nė vaizduotės, kad suprastum: tokios lietuvių nacionalistų valdžios, kuri siekia peržiūrėti sienas ir destabilizuoti visą regioną, Vakarams nereikia; jos likvidavimas Vilniuje – gal ir neblogas dalykas. Bent jau neskubėkit protestuoti, Gorbačiovas žino, ką daro.

Papildomų sėkmės vilčių Kremliui galėjo teikti (o sykiu rodytų ir sąmokslo tinklą) siunčiami į Maskvą gandai, kad „Landsbergis pabėgs“. Tiesiog lėktuvu, kurį arba kuriuos kai kas jau rengė Kaune ir Kyviškėse. Faktinis lėktuvų rengimas turėjo suteikti tikrumo į Maskvą siunčiamiems pranašavimams. Taigi, tereikią smarkiai pagąsdinti, ir tam antitarybininkui pabėgus kapituliacija būsianti visuotinė.

Lietuva rengėsi gintis, bet kai kurie svertus laikantys veikėjai – gana savotiškai.

„Seimas turėjo degti“, sako Audrius Butkevičius („Respublika“, 2008-01-12), be abejo, apie Aukščiausiąją Tarybą. Tam siaubo filmui, ne sovietų tankams, ir buvę parengti Molotovo kokteiliai, – nūnai aiškina ciniškasis „strategas“, nors rūmų savanoriams, gal ir Jonui Gečui, tada dėstė kitaip, gynybos mitą. „Mums (?) buvo reikalingas vaizdas, paveikslėlis“. Spaudos rūmai irgi „turėjo degti“. Iš ten skambinęs artimas draugas (!) skundęsis strategui: „Audriau, viskas plaukia vandeniu, aš negaliu padegti“. Žinių šaltinis – tas pats R. Pakso dabartinio ideologo pasipasakojimas, o sykiu ir medžiaga Generalinei prokuratūrai.

„Mes gerokai anksčiau žinojome, kad tankai išvažiuos“ iš miestelio; „mes patys žmonėms pūtėme mitą apie būtinybę priešintis...“ (A. Butkevičius „Respublikoje“). Šią politinę savižudybę tegu svarsto „Tvarka ir teisingumas“, jei yra tokia partija, tačiau reikalingas ir moralinis, ir valstybinis įvertinimas.

Versija, kurią skelbia A. Butkevičius – neva Sausio 13-oji buvusi planinga lietuvių provokacija prieš vargšę kvailą Sovietų Sąjungą, – tai melaginga senoji sovietų versija, kurią jau keleri metai politiškai remia ir Vytautas Petkevičius. (Abu paksistai). Kremlius ir FSB, aišku, ploja. Ką reiškia cituoto stratego „mes“, „mums“ – tik jį patį ir nebent už jo stovinčias, jo tuštybe manipuliuojančias slaptąsias jėgas.

„Kai aš paimsiu valdžią“, dėstė Audrius Butkevičius dar prieš septynetą metų, vos išėjęs iš kalėjimo („Obzor“, 2000 m. balandis, Nr. 15), „naujieji rusai“ laikysią pinigus Vilniuje ir Klaipėdoje, nereikės tų svaičiojimų apie NATO ir Europos Sąjungą.

Dabar Lietuvos žemes „naujiesiems rusams“ supirkinėja ir R. Pakso žentas, o Audrius Butkevičius toliau eina į valdžią. Vilniuje ją jau turi pasinaudojęs A. Paleckiu ir P. Auštrevičium. Į valdžią visoje Lietuvoje prieš 10 metų ėjo per A. Paulauską, dabar – per paties vairuojamą R. Paksą. Dar kai žengė 1996 m. į Seimą, studentų balsus pirko už pinigus (žino policija ir Z. Vaigauskas).

Lietuvos institucijos šiame festivalyje atrodo ir neveiksmingos, ir neprotingos. Bet kiek tai gali tęstis?

Publikuota: Lietuvos žinios, www.politika.lt, www.delfi.lt 2008 01 16