Vienos Europos viena istorija

Žinoma, tai svajonė apie neįmanomus dalykus. Tačiau ir svajoti sveika, ne vien alus gerti.

Kol Europa suvokiama kaip daugelio daugmaž tautinių valstybių vienovė, jos rašytinė istorija (konkrečiai rašo, aišku, istorikai) piešia atitinkamus fragmentinius žemyno bei civilizacijos paveikslus. Vienos valstybės istorija labai ilgai buvo vyraujantis žanras vis tarnavęs veikiau vienos valstybės interesams. Tarptautiškai sakoma: raison d‘etat.

Todėl Europoje turime daug nacionalinių istorijų ir neturime net jų sumos. Pernelyg dažnai nacionalinės istorijos neigia viena kitą ar bent jau varžosi tarpusavy disputuose naudodamos argumentus kažin ar savikritiškai.

Sukrauti šią įvairovę į vieną darnų krepšelį atrodytų neįmanoma arba gautum samplaiką – daugiatautį istorinį jovalą.

Jei norime naujo pranešimo, reikia naujų pažiūrų. Jų gali rastis.

Kvietimą jau siunčia naujoji Europos kaip Sąjungos savivoka. Požiūrių taikymas praėjusiems laikams – tarpusavio reikalams praeityje – darosi minkštesnis. Daugelis ankstesnių tarptautinių konfliktų ir konfliktus žadinančių atvejų, ypač susijusių su žemėmis ir etninėmis teritorijomis, jau nežada naujų karų. Tie sprogmenys išsiskaido – nebetenka deginančio radioaktyvumo ir skaldančios jėgos.

Čekų ir slovakų tautos išsiskyrė, kad vėl susitiktų Europos Sąjungoj. Panašiai susiklostė, tik per kur kas ilgesnį ir skausmingesnį laiką, Abiejų Tautų Respublikos arba Lietuvos-Lenkijos konfederacinės unijos likimas. Sunaikinta kartu, išsiskyrusi vergijoje ir keliuose į laisvę, po antros vergijos prieštaringoji senoji Abiejų Tautų bendrija vėl suartėjo kelyje į laisvę ir visos Europos bendrijoje. Airija ir Britanija taipgi jau ne priešės, ačiū Dievui, o dvi Valstybės narės. Po kelerių metų ir Slovėnija džiaugsis iš naujo suartėjusi su Kroatija pirmosios nūnai pirmininkaujamoje Europos Sąjungoje. Keistai vadinama „Buvusi Makedonija“ kantriai žvelgia dar iš tolesnės distancijos. Serbija žvangina ginklais prieš Kosovą, bet jei neišprotės ir neklausys vien Maskvos, tai kada nors abi susitaikys Europos vienybėje. Ir įšalusioms kare Armėnijai su Azerbaidžanu vienintelė viltis – Europos Sąjunga.

Savo ruožtu, požiūriais ir veiksmais jau rašydamos naują Europos istoriją, Prancūzija ir Vokietija susitarė nebekariauti amžinai dėl Štrassburgo – Gatvių miesto. (Kadaise ten protėviai pelkėse grindė gatves ir Europą). Taip ir mes su broliais lenkais niekada nebekariausim dėl Vilniaus, kad tik iš rytų kas nors nepultų. Nė mintelės nėra, baikit, atsikariauti Seinus ar suvienyti istorinę Suvalkiją. Istorijos pamokos bei Europa išsprendė tuos klausimus, lieka vietinė elgesio kultūra. Ir Vilnius netrukus bus Europos sostinė, gal tai visai neblogai.

Istorinis gynybinis solidarumas, kurį skatindavo bendro priešo pavojus, nūnai transformuojasi į draugišką bendrą darbą. Taip kaimynystė virsta, jei turėsim šiek tiek futurologinio idealizmo arba svajonių ateičiai, netgi brolyste. Toks tas Europos Sąjungos pranešimas ir patrauklumas ypač rytinei žemyno daliai.

Rusija, beje, prieš dešimtį metų buvo taipgi pasirašiusi niekada daugiau neiti ginklu prieš Čečėniją... Tačiau čia ir pasirodė, kad Rusija – ne Europa. Todėl ir mūsų problemos su Kremliumi kitos, ir dar ilgam. Toli pažvelgus, gal kuomet už Uralo bus Kinija, tai mūsų su kinais bendroji kaimynė Rusija atsigrįš į Europos vertybes. Ne nagais, ir be nagano.

O kol kas – apie bendrą Europos istoriją. Kas ją parašys? Tik Europos Sąjunga, jeigu daugybinis raison d‘etat pamažu virs raison d‘Europe. Nemanau, kad su lenkais niekad nesutartume dėl Jonušo Radvilos ar Želigovskio („Žulikovskio“, čia folkloras), juolab žemaitiškų šaknų veikėjo valstybininko Pilsudskio (kur nors iš Pilsodos). Sutarsim ir dėl to lietuvio Jogailos, kuris Žalgirio mūšyje keistai pasyviai elgėsi, realią košę kabinti paliko pusbroliui. Užtat įsteigė Krokuvoj universitetą visiems.

Žinoma, kurį laiką dar visvien peiksime brolius kaimynus, tačiau diminuendo, ypač jei niekas nebarstys naujos druskos ant senų žaizdų.

Europos praeityje galime matyti dvi konkuruojančias tendencijas: prieštaros (konfrontacijos) ir santaros (susitaikymo). Kadangi santaros kryptis vedė į Didžiąją Santarą, kuri yra, su visomis keistybėmis, Europos Sąjunga, tai pozityvieji pažangos bei kūrybos dalykai turėtų vis labiau ryškėti ir istorijos rašymuose.

Šiuo keliu gali atžygiuoti, greta kitų, ir mūsų bendra Europos istorija. Nei sumestinė tautinė, nei tarptautinė, o europietiška – nejau tai būtų įmanoma? Gal ir būtų, jei svarbiausias principas atsiranda sąmonės ekranuose, sekant komisaro Franco Frattini žodžiais: „jūsų istorija yra mūsų istorija“. Taip randasi samprata, kad ne vien nacizmo diktatūra Vokietijoje, bet ir SSRS komunizmo imperija buvo Europos nelaimė su mūsų visų nelaimėmis. Dvi totalitarinės tironijos su savais nusikaltimais prieš žmoniškumą, kuriuos neigti – naujas nusikaltimas.

Istorijos turi įvairių aspektų. Susiskaldymų, konfliktų ir nelaimių istorija galėtų virsti faktinių įvykių, nuosmukių ir plėtros istorija. Būtina, kad visi jos aktoriai išeitų į sceną, ne vien didieji. Reikalinga idėjų, atradimų ir gerų pasiekimų istorija. Nepamiršdami netekčių, neteisybės ir žiaurumo aukų, pradėsim daugiau žavėtis laimėjimais. Jie atvėrė, sąmoningai ar nesąmoningai pasiekti, gal tiesiog Apvaizdos pakuždėti, paskutinę Europos tautų progą – kaip išlikti tarpusavio susipratime ir brolystėje.

Mes jau miglotai suprantame, kad alternatyva santarvei yra tik viena – išnykimas. Norėdami jo išvengti, turime statyti. Tepadeda istorija sutartiniams mūsų gyvenimo statybos užmojams. Tepasirodo Europa subrendusi tam uždaviniui.

"Veidui", 2007 01 18