Lingavimas galvomis

Tėvyne mano, tu kaip sveikata!
Suprato tiktai tas, kuris tavęs neteko...

Dabar praveskime liniją per pusantro šimtmečio nuo Adomo į Joną – kitą Lietuvos netekusį ir ją supratusį.

Kuo mes nuo kitų skiriamės? – klausė Lietuvos išeivis Jonas ir atsakė:

„Ak, kaip aiškiai kalba iš vidaus. Tik įsiklausyk, taip vienas ar būreliu /.../ kai nesikiša kasdienybė: kaip viskas išplūsta, kaip viskas stovi viduj atvira žaizda, kaip viskas! Ir tada pajunti, kad gali verkti vidury miško, vidury pievos, ir nežinosi ko, gali rymoti galulaukėj rūpintojėliu ir žiūrėt begaliniai ilgai tosin lygumosin, kalnelėsna ir beržynėliuosin.

Ak, mano pilkas sermėgiau mano, mano lėtas lietuvi, argi tu galėsi kada būt australu ar brazilu? Ar tai ne graudu bus, kai bus Kalėdos ir nebus sniego? Ar tai beverkdamas nepasigesi berželių ir gluosnio katinėlių? Ir kas bus, kai pasigesi? Ir kai žodžiai neišlaikys?“

Jeigu lietuviai nebūtų dunduviai, jie suprastų, kad vienintelis realus jų kandidatas Nobelio literatūros premijai yra Jonas Mekas.

Aukštos prabos literatūra - ir lietuviška, ir tarptautinė. Be to, literatūra, kuri plačiai išeina už senojo rėmo ribų. Dabar ji per filmą jau sugeria ir susilieja su muzika, judesio plastika – teatru (jei norite, vieno aktoriaus teatras kine ir žmogus-kamera pasaulyje), su malda ir hepeningu. Ar literatūrai nuo to blogiau, o gal ji galėtų pasakyti ačiū už laisvę?

Kas be ko, Jonas Mekas yra ir tarptautinis vardas, dėl kurio niekam nereikėtų aiškinti(s).

Bet lietuviai nežino, kad Nobelio premija skiriama tiktai gyviesiems. Todėl praeis N metų, ir jie linguos galvomis: kaip čia mes nesusivokėm nors pateikti?

Jūsų šviesios galvos, broliai, yra ne lingavimui, bet galvojimui.

"Literatūrai ir menui", 2008 01 20