Įvairios karo formos

Karas dėl dominavimo pasaulyje tęsiasi jau bemaž šimtą metų. O jeigu preliudas buvo Rusijos - Japonijos karas, kuriame Rusija nusilaužė dantį, tai jau tęsiasi ir antrąjį šimtmetį. Vadinamas Pirmasis pasaulinis karas (pirmasis tarpsnis) pasibaigė arba perėjo į pertrauką, kai Europoje griuvo trys kontinentinės imperijos, nors iš tikrųjų tik viena - Austrija. Rusija ir Vokietija išliko netekusios anksčiau turėtos įtakos ir patyrusios teritorinių nuostolių, tad ėmė rengtis revanšui. Vienu naujųjų ginklų tapo agresyvi ir nežmoniška totalitarinė ideologija; bet smarkiai tobulinta ir senieji bei naujesni ginklai: tankai, aviacija, raketos, politinės diversijos.

- Komunistų partijos Europoje silpnos ir negali pačios ateiti į valdžią, - dėstė J.Stalinas klano politbiurui 1959 m. rugpjūtį. - Mums reikalingas didelis karas, todėl pasirašysim sutartį su Hitleriu.

Vadinamas antrasis šimtamečio karo etapas baigėsi Vokietijos sumurdymu ir jos buvusios sąjungininkės SSRS (kol susikovė tarpusavy) išplitimu visomis kryptimis, ypač Europoje į vakarus. Anoj pusėj stovintys nugalėtojai susivokė pralaimėję.

Pertrauka tuoj virto intensyviu persiginklavimu ir nauju rengimusi: kas ką. Pamatę su kuo turi reikalo, Vakarai ėmė vienytis gynybai. Rytams, t.y. SSRS ir Kinijai pagiedojus "Maskva - Pekin", bet dar nesusivienijus, abi komunistinės imperijos paskelbė savas pasaulio užvaldymo versijas. Mao matė, kad "pasaulio kaimas", kuriam vadovaus jo Kinija, tiesiog pašauktas įveikti ir užimti "pasaulio miestą" - kapitalistinę Vakarų civilizaciją, pakeliui, be abejo, ir tuščias, tik laikinai Rusijos pasiimtas, šiaurinės Azijos erdves. Taip ateisianti Rytų Aušra. Sovietų strategai ėmėsi konkrečių priemonių, kaip Europos užjūrio kolonijų transformavimą paversti "išsivadavimo" karais, kuriems vadovautų ir vadinamą "trečiąjį pasaulį" perimtų Maskvos maitinami bei ginkluojami komunistai.

Strateginę priedangą šiam virsmui turėjo suteikti didžioji sovietų raketinė branduolinė jėga. Propagandinę - "kova už taiką". Perimant Afriką, Pietryčių Aziją (nepavykęs perversmas Indonezijoje) ir Centrinę Ameriką, baisioji kapitalizmo šmėkla JAV turėjo likti izoliuota ir pasmerkta geopolitiškai, po to ekonomiškai, pritaikomajam komunizmui bei sovietų įtakai skverbiantis ir į priešo vidų per akademinius sluoksnius. Perimti protą!

Kilo vietiniai ir globaliniai pasipriešinimai, itin brangios ginklavimosi varžybos. Visą tą trečiąjį karštą etapą politikai pavadino Šaltuoju karu, ir sovietų modelio Rusija galų gale jį pralaimėjo. Tačiau nekapituliavo.

Paskelbė programą: "traukiantis pasilikti" (pirmiausiai Baltijos šalyse), o savo dar silpną demokratiją - atmesti; taip vėl rengėsi revanšui naujais būdais.

- Teritorijas, kurias kada nors valdėm, reikia atgauti. "Prarastoji pribaltika" ir panašiai.

Į repertuarą įtraukta informacinis ir propagandinis kariavimas, kiršinimai, naujasis profesionalų ir fanatikų terorizmas, energetinis dominavimas, regioninis ir globalinis papirkinėjimas. Viskas buvo apvilkta mimikrija, neva "Rusija dabar jau kitokia", siekianti demokratijos ir bendradarbiavimo, niekam nepavojinga, nekomunistinė ir panašus meniu nepilnamečiams. Po aštuonerių metų, atėjus į valdžią V.Putinui ir buvusioms KGB struktūroms kontroliuojant visas valstybės struktūras , naujasis Rusijos (Eurazijos) imperializmas ėmė apsinuoginti. Pertrauka pasibaigė, politikoj reiškiasi vis daugiau Šaltojo karo mostų, jėgos grasinimų ir ginklavimosi aktyviems veiksmams pasaulio mastu. Vidaus ideologinė kryptis - ksenofobiškas nacionalizmas matant aplink valstybę vien jos priešus, o viduje - ardytojus. Tai irgi sąmoningas arba savaiminis rengimasis karui. Agresyvus jaunimas - būsimi užkariautojai.

Skelbta, jog aplink Rusiją - "draugai vilkai", su kuriais kalbėtis galima tik iš jėgos pozicijų. Dabar jau Rusija savų politikų vaizduojama kaip "į kampą įvarytas" apsuptas vilkas, kurio iššieptus dantis išprovokuoja priešų aplinka.

Čia ir nacionalinis ideologinis ketvirtojo etapo kursas: Rusija ginkluosis ir vėl didžiuosis, švaistydamasi gatvės žodynu, kad visi jos bijo. Tauta nori didžiuotis. Permanentinis karas - norma. Tai ne Trakiškio (Levo Trockio) laikinas prasimanymas, tai Rusijos būties dvasia ir ekspansinė esmė.

Islamo pasaulis, turėdamas tokią atramą, siekia savų plėtros ir galios tikslų, o trumparegė Rusija bene planuoja, kad pasinaudos juo, tarkim Iranu, kaip įrankiu prieš Vakarus. "Trečioji Roma" (Rusija) visvien sugriaus izoliuotų turtuolių Kartaginą! (Šiuo vardu KGB žymėdavo pagrindinį priešą - JAV).

Gal Maskva tuo tarpu tikisi tiesiogiai dujomis prisijaukinti ir pajungti europiečius savo pačios gynybiniam pylimui nuo Kinijos potvynio. - Kartu saugosim resursus! Jei būsit geri, šio to duosim. Skęskit savo ištvirkusioj vartotojų civilizacijoj ir "gerovės" mituose, o kai pradėsit irti griūti, nereiks nė karo. Pakaks ultimatumo.

Tai tokie nūnai vaizdeliai, o kaip sakė senovėje filosofas Rabbi Akiba, "visa tai jau buvo ir ne po vieną kartą."

Gal čia kiek ir paguodos.

Publikuota: "Veidas", 2008 03 03