Lietuva kovose už laisvę

Po metų Lietuva pažymės savo egzistavimo tūkstantmetį. Būtent 1009 m. šalis šiuo vardu buvo paminėta Vokietijos miesto Quedlinburgo metraščiuose (analuose) kaip geografinė nuoroda, kur žuvo Brunonas – vienas pirmųjų misionierių nešusių krikščionybę į gamtos garbintojų žemes prie Baltijos jūros. Šalis buvo jau žinoma, kadangi ten gyveno karingos gentys kalbančios bendra kalba, skirtinga nuo germanų ir slavų, ir gebančios jungtis bendriems žygiams prieš kaimynus. 13 amžiuje Lietuva jau buvo suvienyta valstybė, kurios valdovas Mindaugas krikštijosi ir gavo karaliaus karūną iš Romos. Vis dėlto krikščionybės priėmimas užtruko dar pusantro šimto metų, ir visą tą laiką Lietuva turėjo gintis nuo ginkluotų Vakarų misionierių, o iš tiesų agresyvių užkariautojų. Tik 1410 metais didžiajame mūšyje prie Žalgirio (Grünwald) dviejų suartėjusių valstybių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės – jungtinė kariuomenė sutriuškino Teutonų ordiną ir užbaigė jo „Drang nach Osten“ ilgesniam laikui. Pati Lietuva tuo metu buvo toli išsiplėtusi į Rytus, valdė Kijevą ir Krymą, ėmė mokesčius iš Didžiojo Naugardo ir varžėsi dėl įtakos su kaimynine Maskvos kunigaikštyste, Europoje vadina Moskovija. Šie politinės istorijos bruožai paryškina, kodėl Lietuvos aukštuomenei ir šviesuomenei, apibūdinamoms kaip pilietinė tauta, valstybingumas buvo ir išliko visada prisimenama vertybė. Ji turėjo apmąstytą teisinę išraišką. Garsus baudžiamųjų bei valdymo įstatymų kodeksas – Lietuvos Statutas – veikė 16-18 amžiais plačiose Rytų Europos erdvėse ir vienijo jas daug anksčiau negu atsirado Europos Sąjungos idėja. Savo žemėse Lietuva siekė įgyvendinti ir Bažnyčių uniją, tų laikų ekumenizmą.

1791 m. Lenkijos ir Lietuvos konfederacinė sandrauga Abiejų Tautų Respublika priėmė pirmą Europoje konstituciją tapdama konstitucine monarchija kad ir vos keleriems jai likusiems metams. 1795 m. susijungusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės teritorijas galutinai išardė ir pasidalijo galingesni kaimynai – Rusija, Vokietija, Austrija. Tarp kitko, čia galime matyti savotišką Molotovo-Ribbentropo pakto precedentą. Tautų pavergimą sekė pasikartojantys sukilimai Lietuvoje ir Lenkijoje, dažniausiai prieš ypač sunkią Rusijos priespaudą. Galų gale kultūrinė lietuvių rezistencija 19 a. pabaigoje, kai Rusijos aneksuotoje Lietuvos dalyje net kalba ir lietuviška knyga buvo draudžiamos, subrandino mintį ir siekį vėl turėti Lietuvos valstybę iš esmės etninėse žemėse. Tokia proga atėjo, kai Pirmasis pasaulinis karas baigėsi trijų Europos imperijų žlugimu. Sąmoningoji Lietuvos visuomenė, jau 1905 m. pabaigoje sukvietusi vienkartinį atstovų kongresą – Didįjį Vilniaus Seimą – dabar, 1918 m. vasario 16 d. savo atstovų, Lietuvos Tarybos, vieninga valia paskelbė ne naujai atsirandančią, bet istoriškai atkuriamą nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tuo pačiu aktu ji buvo atskirta nuo visų valstybinių ryšių kada nors buvusių su kitomis tautomis. Šią deklaraciją, kurią dar teko apginti nepriklausomybės karuose nuo pretenduojančių Lietuvą valdyti Rusijos ir Lenkijos, 1920 m. įtvirtino demokratiškai išrinktas parlamentas, Steigiamasis Seimas. Teritorinė valstybės konsolidacija buvo itin sunki. Dalis vakarinių lietuviškų žemių, kurias Versalis atskyrė nuo Vokietijos, tik 1923 m. buvo sujungtos su Lietuvos Respublika. Kita vertus, sostinę Vilnių su gretimomis rytinėmis žemėmis užėmė ir devyniolikai metų aneksavo Lenkija. Vis dėlto Lietuva stiprėjo ir jei ne 1939-1940 m. įvykiai, būtų sėkmingai įveikusi vidines demokratijos problemas ir evoliucionavusi į pasirinktą Skandinavijos kaimynių modelį.

Šalies ir tautos likimą lėmė sunkūs artėjančio ir užvirusio Antrojo pasaulinio karo įvykiai. Tačiau svarbu pažymėti ir istorines naujojo Lietuvos sunaikinimo prielaidas. Nepaisydamos tarptautinių sutarčių ir duotų Lietuvos suvereniteto garantijų, nei Vokietija, nei Sovietų Sąjunga neatsisakė revanšinio ekspansionizmo. 1939 m. kovo mėnesį Vokietija vėl užgrobė vakarinę Lietuvos dalį su vieninteliu uostu – Klaipėdos kraštą. Tai įvyko labai greitai po to, kai Stalinas pasiuntė Hitleriui siūlomos draugystės ženklą (gal ir padrąsinęs eilinę agresiją). Ši sovietų naujos politikos koncepcija per pusę metų pavirto sąmokslo sutartimi – kaip, sukėlus naują didelį karą, pasidalyti Europą. Pirmiausiai ir konkrečiai įvardinant slaptuose 1939 m. rugpjūčio 23 d. protokoluose buvo sutarta pasidalyti šalis esančias tarp abiejų agresorių. Taip buvo nusikalstamai brėžiamas Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir net rytinės Rumunijos, būtent Besarabijos, likimas, jei žvelgtume geografiškai nuo šiaurės į pietus. Sekdamos šia sutartimi, Vokietija ir Sovietų Sąjunga iš dviejų pusių puolė Lenkiją; netrukus po to SSRS užpuolė Suomiją. Trims Baltijos valstybėms dar pavyko išlikti ligi 1940 m. birželio. Kai sovietų kariuomenė peržengė Lietuvos, Latvijos ir Estijos sienas, nuvertė jų vyriausybes ir suorganizavo skubią aneksiją – inkorporavimą į SSRS ir sovietizavimą, prasidėjo Baltijos valstybių pusės šimtmečio trukmės nelaisvės laikotarpis.

Taip siaučiant Antrajam pasauliniam karui atsinaujino ir po to ilgai tęsėsi Lietuvos bei kitų Baltijos šalių kovos už laisvę. Likimas buvo bendras, istorija vėl skaudžiai suartinanti, bet Lietuva turėjo ir savo ypatingumų.

1940-1941 m. sovietizacija su represijomis politiniu, nacionaliniu bei socialiniu, vadinamuoju „klasiniu“ pagrindu ligi pat pirmųjų masinių trėmimų į SSRS karo su Vokietija išvakarėse skatino patriotinių, nepriklausomybinių jėgų vienijimąsi rengiant Lietuvos sukilimą pirma palankia proga. Jos buvo laukiama, kai prasidės SSRS-Vokietijos karas. Jis prasidėjo Vokietijos puolimu prieš Lietuvą 1941 m. birželio 22 d., ir tą pačią bei kitą dieną, dar neatėjus vokiečiams, lietuvių sukilėliai jau kontroliavo didžiuosius miestus Kauną ir Vilnių, paskelbė atkuriamą Lietuvos nepriklausomybę ir Laikinąją vyriausybę. Vienas politinių tikslų buvo tuo veiksmu, kurį plačiai rėmė Lietuvos visuomenė, parodyti įvykdytos 1940 m. sovietų aneksijos neteisėtumą ir atmetimą.

Sukilėliai turėjo ryšių Berlyne ir žinojo Vokietijos draudimą imtis tokių veiksmų kaip nepriklausomybės skelbimas. Nepaklusę jie pademonstravo ir moralinę rezistenciją ateinančio naujojo okupanto diktatui. Vokietija, jos okupacinė valdžia, nepripažino Laikinosios vyriausybės ir po šešių savaičių paskelbė apie jos paleidimą, tuo savaip negatyviai net pripažindama. Savotiškai pripažino ir V. Molotovas, kai Maskvoje pažadėjo atkeršyti lietuviams. Laikinoji vyriausybė suspėjo atkurti buvusią valstybės savivaldybių administracijos, teismų ir švietimo sistemą, paskelbė denacionalizacijos įstatymą, bet realios vykdomosios valdžios jai neleido turėti vokiečių karinė, o vėliau ir civilinė administracija (Ziwilverwaltung). Vokietija nepripažino nė skelbtos atkuriamos nepriklausomybės, nesiūlė nė sau naudingesnio „sąjungininkių“ Slovakijos arba Kroatijos modelio. Todėl šalies statusas nuo pat 1941 m. birželio buvo tiesiog Reicho okupuota Lietuva, o netrukus – dalis jo kuriamos rytinės provincijos Ostland. Iš karto prasidėjo nacistinė žydų persekiojimo ir naikinimo akcija, įsisiautėjusi jau po Laikinosios vyriausybės likvidavimo. Rezistencija vokiečių nacių okupuotoje Lietuvoje reiškėsi pogrindine politine veikla ir boikotais, buvo sudaryta koalicinė politinė struktūra Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, 1944 m. pavasarį kuriama lietuviška savanorių kariuomenė. Ši turėjo priešintis grįžtančiai sovietų karinei politinei jėgai tikintis greitos karo pabaigos ir Lietuvos išlikimo (Suomijai tai pavyko), bet pirmiau jiems teko susiremti su besitraukiančių vokiečių jėga, ir Lietuvos „Vietinė rinktinė“ buvo jų sunaikinta. Taip atėjo antroji ilgoji sovietų okupacija, trukusi ligi nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais. Save vadinę išvaduotojais, sovietai po Vokietijos kapituliacijos nepasitraukė, ir Atlanto Chartijos pažadai Baltijos šalių atžvilgiu liko neištesėti. Maža to, Vakarų sąjungininkai sutiko su Stalino reikalavimais perduoti jam Karaliaučių/Königsbergą, tuo būdu geopolitiškai ir de facto palikdami Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes sovietų pusėje. (Sąžinę galėjo raminti tuo, kad ir Karaliaučius/Königsbergas perduotas SSRS administravimui „iki taikos sutarties“).

Antroji sovietų okupacija vėl buvo lydima ginkluoto smurto, baudžiamųjų represijų ir priverstinio sovietizavimo. Kilo ginkluotas pasipriešinimas, iš pradžių regionuose, paskui suvienytas kaip okupuotos valstybės karas miškuose ir pogrindy prieš okupantą. Suvienytoji rezistencija 1949 m. vadinosi Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, turėjo centrinę vadovybę, karinius statutus ir gyventojams platinamą spaudą, patvirtino būsimos laisvos Lietuvos konstititucinius principus. Okupantams pasitraukus, to Sąjūdžio Tarybos pirmininkas būtų turėjęs tapti laikinuoju prezidentu ir užtikrinti laisvus demokratinius rinkimus. Gyventojai, ypač sovietų sukolchozintame kaime, rėmė rezistenciją, todėl buvo žiauriai baudžiami sovietų specialios NKVD kariuomenės bei reguliariųjų dalinių, taip pat verbuojamų vietinių kolaborantų. Trėmimų bangos sekė viena po kitos; apie 150.000 gyventojų buvo ištremta į tolimus atšiaurius SSRS regionus, kad niekad nesugrįžtų. Tokiomis priemonėmis, kaip ir egzekucijomis bei išdavystėmis, Lietuvos pasipriešinimas buvo palaužtas ir 1954 m. nutrauktas politinės karinės vadovybės įsakymu (paskutinis laisvas Lietuvos karys užmuštas tik 1965 m.). Šis dešimtį metų trukęs „karas po karo“ galų gale atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje gavo tinkamą teisinį įvertinimą: jo dalyviai rezistentai – tai valstybės kariai savanoriai, o karinių apygardų ir centrinė vadovybė – vienintelė teisėta 1944-1954 m. Lietuvos valdžia.

Okupacinė valdžia ir jos paskirtos marionetinės komunistų struktūros ir po J. Stalino mirties toliau vykdė, tik jau nebe fizinį, neskaitant pavienių nužudymų, o ekonominį ir kultūrinį genocidą, kad Lietuva būtų sovietizuota, kolonizuota ir visai absorbuota į „vieningą ir amžiną“ Sovietų Sąjungą. Pasipriešinimas tęsėsi kultūros ir tikėjimo laisvės baruose, pavienėmis protesto akcijomis kaip mokslevio R. Kalantos susideginimas 1972 m. pavasarį Kaune, disidentų spauda ir pabėgimais į laisvąjį pasaulį (išgarsėjo jūreivis Simas Kudirka), taip pat išlaikant okupuotos Lietuvos diplomatinį atstovavimą demokratiniuose Vakaruose. Ten ypač svarbus tikslas buvo pasipriešinti tarptautiniam okupacijos legalizavimui, ir ši politinė kova nenuėjo veltui. Jokia demokratinės Europos (su viena išimtimi) ir abiejų Amerikų valstybė nepripažino Lietuvos aneksijos teisėtumo. Disidentų ir diplomatų pastangomis pavergtųjų Baltijos šalių byla iškildavo net Europos Parlamente 1983 m. ir vėliau. Kai laisvai išrinktas Lietuvos parlamentas vis dar sovietų karinės okupacijos sąlygomis 1990 m. pavasarį priėmė teisinius konstitucinius aktus paskelbdamas atkurtą valstybės nepriklausomybę, bent trijose sostinėse – Vašingtone, Londone ir Vatikane – Lietuvos Respublikos atstovavimas tebebuvo išsaugotas. Prisikelianti valstybė galėjo apeliuoti į Vakarų demokratijas, kurios garbingai nepripažino Lietuvos okupacijos ir pavertimo SSRS dalimi, kad dabar nuosekliai pripažintų nepriklausomybę!

Tai anaiptol nebuvo lengva ir paprasta, bet dar reikia suvokti, kokiu būdu ši teisinė konstitucinė restitucija apskritai galėjo įvykti.

Sovietų Sąjunga, rodžiusi imperinį žiaurumą Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir savo tiesiogiai valdomose žemėse, mėginusi laimėti Šaltąjį karą Afrikoje, Azijoje, Centrinėje Amerikoje, galų gale nesėkmingai užpuolusi Afganistaną, ėjo į neišvengiamą politinį, ekonominį, moralinį bankrotą. Tai suvokianti sovietų komunistų vadovybė parengė reformų planą, kaip išgelbėti SSRS atsisakant tolesnių ekspansijų ir konfrontacijos su Vakarais, kai ekonominės ir ginklavimosi varžybos buvo jau pralaimėtos. Reformos arba „perestroika“ reiškė liberalesnę ekonomiką palaipsniui perduodant monopolinį valstybės kapitalą į „privačias“ komunistų elito rankas, o taip pat didesnę idėjų, diskusijų laisvę. Tai buvo siejama su naujo jaunesnės kartos lyderio M. Gorbačiovo vardu. Vakarų demokratijos džiaugėsi, kad atitolsta pasaulio branduolinio karo grėsmė, o pačioje Sovietų Sąjungoje demokratiškai mąstanti ir laisves vertinanti visuomenės dalis pajuto atėjus istorinę progą veikti. Tai reiškė: viešinti ir atmesti blogybes, reikalauti teisingumo ir tikrų permainų, tad ir demokratijos, kuri pakeistų klaninį, uzurpatorišką vienos „partijos“ valdymą. Šie pokyčiai reiškėsi Maskvoje ir Leningrade, studentijoje ir užguitų darbininkų šachtose, įvairiose sovietinėse pseudorespublikose, bet ypač okupuotose Baltijos šalyse, dar nepamiršusiose Stalino tironijos skriaudų ir savo kovų už laisvę.

„Perestroiką“ pradėjus 1985 m., po poros metų Baltijos šalyse pasireiškė vieši protestai prieš sovietinę okupaciją (Vilniuje 1987 m. rugpjūčio 23 d., tai yra, „Juodojo kaspino“ dieną), o 1988 m. Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje buvo sukurti trys masiniai judėjimai – du „Liaudies frontai“ ir „Sąjūdis“.

Lietuvos Sąjūdis gimė 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje, daugiausia mokslinės ir meno inteligentijos susirinkime, nutarus vienyti jau veikiančias paskiras žmogaus teisių, nacionalinės kultūros ir lietuvių kalbos gynimo, aplinkosaugos, istorinės tiesos ir viešumo, istorijos ir kultūros paminklų gelbėjimo iniciatyvas, klubus, būrelius.

Visko pagrindas buvo laisvė – viešai svarstyti ir kelti esminius reikalavimus valdžiai, taip pat dėl atgyvenusių požiūrių ir netinkamų pareigūnų pakeitimo. Laisvė suvokta ir kaip visuotinė pasirinkimo laisvė – demokratija! Kad reikalavimai turėtų jėgos, reikėjo demokratinių jėgų vienybės, kurią lydėtų plati visuomenės parama. Visur Lietuvoje buvo steigiamos ir spontaniškai kūrėsi Sąjūdžio paramos grupės; pirmasis nepriklausomas laikraštis „Sąjūdžio žinios“ pasirodė be jokių prašymų ir leidimų, pažadino tikrą naujosios laisvos spaudos protrūkį visoje Lietuvoje – regionuose, miestuose ir miesteliuose. Sąjūdis sukviesdavo dešimčių ir šimtų tūkstančių dalyvių masinius mitingus, kuriuose skelbė idėjas, planus ir reikalavimus, ir valdžia nebegalėjo jų stabdyti, dažniau bandė prisišlieti. Pati organizacija buvo valdžios traktuojama kaip esanti de facto, tačiau ilgai neregistruojama, tiesiogiai ir netiesiogiai bauginama represijomis.

Svarbiausieji 1988 pabaigos – 1990 m. pradžios politiniai įvykiai buvo Lietuvos Sąjūdžio surengtas didžiulis visos Lietuvos atstovų (per 250.000 dalyvių) mitingas paminėti Stalino-Hitlerio sąmokslo 49 metų sukaktį ir visas aukas su reikalavimais SSRS vadovybei, ir Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas, įkūręs programinę ir nuosekliai struktūrizuotą, nors vis dar neregistruojamą, organizaciją; Sąjūdžio rinktų atstovų Seimas (tapęs legitimesne tautos atstovybe už komunistų partijos paskiriamą pseudoparlamentą), savo 1989 m. vasario 15-16 d. sesijoje paskelbė Lietuvos nepriklausomybės teisę ir tikslą; pirmieji konkurenciniai to pavasario rinkimai į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą Makvoje, kuriuos Sąjūdis triuškinamai laimėjo prieš vietinę administruojančią kompartiją, ir bendras frontas su analogiškais masiniais judėjimais Latvijoje ir Estijoje, bendra su kitais demokratais politinė kova dviejuose liaudies deputatų suvažiavimuose Maskvoje, ten paskelbtas vadinamojo Molotovo-Ribbentropo pakto pasmerkimas (kurio dabartinė retrogradinė Rusija nepadarytų); pasaulį nustebinusi didžioji, apie 2.5 milijono žmonių manifestacija „Baltijos kelias“ nuo Vilniaus iki Talino, tautoms reikalaujant prieš 50 metų parduotos laisvės, ir 1990 m. laimėti rinkimai į naujuosius nacionalinius parlamentus.

Lietuvos Sąjūdis laimėjo rinkimus tokia persvara, kad išrinko savo atstovą parlamento pirmininku ir valstybės vadovu didesne nei 2/3 dauguma prieš komunistų kandidatą – vietinės kompartijos lyderį, ir per vieną dieną priėmė pagrindinius nepriklausomybės atkūrimo teisinius aktus.

Paskutiniuoju – Laikinąją konstituciją, kuri pakeitė ką tik trumpam sugrąžintą 1938 metų nepriklausomos Lietuvos konstituciją. Sovietinės konstitucijos buvo paskelbtos negaliojančios, neveikiančios. Balsuojant pagrindinį nepriklausomos valstybės tęstinumo ir atkūrimo aktą, nebuvo nė vieno prieš, tik šeši deputatai susilaikė. Sugrąžintas istorinis valstybės herbas, patvirtinti ankstesnieji nepriklausomos Lietuvos himnas ir vėliava.

Tai įvyko 1990 m. kovo 11 dieną. Panašūs Estijos ir Latvijos teisiniai aktai buvo priimti atitinkamai kovo 24 ir gegužės 6 dieną. Nuo Lietuvos nustatyto visiškos valstybinės nepriklausomybės statuso jie skyrėsi tuo, kad skelbė pereinamąjį į nepriklausomybę laikotarpį lyg dar iš sovietinės „respublikos“ pozicijų (šią dviprasmybę abiejų kaimyninių šalių parlamentai panaikino tik 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje dienomis). Lietuva metė Kremliui didžiausią iššūkį, tačiau optimaliai parinktu metu. Kaip tik kovo 12 d. Maskvoje prasidėjo Trečiasis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame M. Gorbačiovas turėjo būti išrinktas prezidentu (nors nebuvo rinktas deputatu!). Todėl Kremliaus politikams pakako kitų rūpesčių, negu iš karto ir galbūt žiauriai reaguoti į Lietuvos sprendimą. Tik kovo 14 d. jų suvažiavimas paskelbė nutarimą ir ultimatumą, kad Lietuvos parlamento sprendimai panaikinami ir privalu paklusti „centro“ valdžiai. Lietuvos parlamento vadovas į tai atsakė, kad svetimos valstybės parlamento sprendimai neturi jokios galios nepriklausomai suvereniai Lietuvai. Taip buvo užbrėžtos principinės pozicijos ir jų esminė takoskyra, kuri lėmė pusantrų metų sekusią pavojingą ir kruviną tarptautinės reikšmės konfrontaciją. Jos parametrus galima apibrėžti keliais lygmenimis.

Jau kovo 12 d. Lietuvos parlamentas pasiuntė laišką SSRS parlamento pirmininkui M. Gorbačiovui, siūlydamas pradėti santykių normalizavimo derybas. M. Gorbačiovas atsakė, žinoma, ne laišku: niekada! Jis Lietuvą skelbė esant savo valstybės dalimi, kai Lietuva matė dvi valstybes ir siūlė draugiškus santykius. Iš to pirmasis klausimas ir Lietuvos iššūkis aplinkiniam pasauliui: dvi valstybės ar viena valstybė? Sovietinis komunistinis režimas arba „Kremlius“ tikėjosi pakirsti Lietuvos valdžią iš vidaus, pirmiausiai, per savo įtaką įvairioms struktūroms (teisėtvarka, gamyba) bei svarbiems buvusio establišmento asmenims, čia pat demonstruodamas Vilniaus gatvėse ginkluotą jėgą ir Lietuvos bejėgiškumą; po mėnesio įvedė ir ekonominę blokadą. Atkaklių Kremliaus pastangų reikėjo ir palaikyti Lietuvos diplomatinę blokadą.

Sovietų Sąjunga ir asmeniškai M. Gorbačiovas naudojo visą savo nemažą tarptautinę įtaką, kad tik Vakarų šalys nepripažintų Lietuvos atkurtos nepriklausomybės. Lietuvos parlamentas iš karto buvo gavęs Kanados, Lenkijos parlamentarų oficialius pripažįstančius sveikinimus, net Moldavijos SSR sovietinio tipo parlamentas nubalsavo už nepriklausomos Lietuvos Respublikos pripažinimą. Šiek tiek paskubėjęs, pripažįstantį asmeninį sveikinimą pareiškė Australijos užsienio reikalų ministras. Itin spalvingi debatai įvyko Prancūzijos Asamblėjoje. JAV Baltųjų rūmų pirma reakcija buvo visai teigiama, tačiau netrukus atsirado šalčio. Taip ėmė aiškėti, kad demokratinės vyriausybės, atsižvelgdamos į sovietų spaudimą, kol kas nežengs esminio diplomatinių santykių atkūrimo žingsnio. M. Gorbačiovo komanda naudojo du pagrindinius poveikio svertus: 1) Lietuvos pripažinimas sukeltų „domino efektą“ Sovietų Sąjungoje ir jos griūtį su baisiomis pasaulinėmis pasekmėmis, be to, Lietuvos pavyzdžiu paseksią įvairūs Vakarų šalių separatistai (ta pati retorika dabar naudojama Kosovo atvejui); 2) Lietuvos pripažinimas būtų smūgis M. Gorbačiovo prestižui ir jo reformoms, valdžią perimtų kietarankiai ir taip toliau, žlugtų gražiai projektuojama Naujoji pasaulio tvarka. Diplomatinė Lietuvos kova prieš tokią SSRS diplomatiją tapo prioritetine gynybos užduotimi, o tuo pat metu vyko ir demokratinių institucijų kūrimas pagal naujai priimamus nepriklausomos valstybės įstatymus.

Siekiant visapusiško pakartotinio pripažinimo, reikšmės turėjo Lietuvos ministrės pirmininkės ir aukščiausio valstybės pareigūno - parlamento pirmininko vizitai bei susitikimai su valstybių ir vyriausybių vadovais Norvegijoje, Islandijoje, Kanadoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, taip pat Prahoje ir Maskvoje. M. Gorbačiovas turėjo nusileisti ir pradėti derybas, nors tuo pat metu rengė ginkluotą smūgį. Lietuvos parlamento ir valstybės vadovas po vizito Prahoje (prezidento V. Havelo kvietimu) grįždamas per Maskvą beveik slapta susitiko su naujosios demokratinės Rusijos lyderiu B. Jelcinu, aptarė būsimus Lietuvos ir Rusijos santykius.

Baltijos valstybės 1990 m. gegužės 12 d. Taline atkūrė savo prieškarinę trišalę Santarvę ir toliau veikė kaip Baltijos Valstybių Taryba, apeliuodamos ir į SSRS dėl santykių normalizavimo, ir į tarptautines organizacijas, kad galėtų jose užimti savo teisėtą vietą kaip buvusios Tautų Sąjungos narės. 1990 m. vasarą trys Baltijos šalių vadovai susitiko Rygos pajūryje su B. Jelcinu, ir prasidėjo dvišalių sutarčių su Rusijos Federacija rengimas, aplenkiant SSRS „centrą“.

Vakaruose pagrindinės lietuvių diplomatinės veiklos arenos buvo Vašingtonas ir Paryžius, o ypač – nedidelės, pirmiausiai šiaurės, šalys. Čekoslovakija ir Islandija pasiūlė save kaip neutralias vietas ir paslaugas Lietuvos ir SSRS deryboms. Tą patį Maskvai pasiūlė Paryžius. Rudenį Prancūzijos prezidentas pokalbyje su Lietuvos vadovu pareiškė, kad pirmosios Lietuvos Respublikos auksas, išsaugotas Prancūzijos banke, priklauso atkurtai Lietuvai, tuo būdu pripažino valstybės tęstinumą. Balandžio mėnesį įvestą Lietuvai ekonominę blokadą sovietai turėjo atšaukti. Baltijos šalys beldėsi į Paryžiaus viršūnių susitikimą, ir jų užsienio reikalų ministrai tik M. Gorbačiovo ultimatyviu reikalavimu buvo paprašyti apleisti Konferencijos patalpas. Gruodžio pabaigoje Islandijos parlamentas priminė tebesantį Lietuvos pripažinimą kaip ženklą savo šalies vyriausybei. Lietuva jau buvo pranešusi Kremliui, kad nuo 1991 m. sausio pirmosios galutinai išeina iš SSRS biudžetinės ir mokesčių sistemos. Imperija nutarė nebedelsti ir suplanavo ginkluotą smūgį.

1991 m. sausio pradžios įvykiai Vilniuje tapo lemtingu iššūkiu visiems – ir Lietuvai, ir Sovietų Sąjungai, ir Vakarų bei visam demokratiniam pasauliui. Sovietai pamėgino imituoti nepriklausomybinės valdžios nuvertimą tariamai nepatenkintų piliečių rankomis, tuo pat metu jau permesdami specialias ginkluotąsias pajėgas, ir naktį iš sausio 12 į 13-ąją smogė ginklu. Tikėtasi žaibiškos sėkmės, ir kad Persų įlankos karas viską nustelbs. Žuvo keturiolika ir buvo sužeista itin daug taikių, beginklių laisvės gynėjų, kurie Vilniuje užstojo televizijos pastatus ir parlamentą savo kūnais. Tarptautiniai protestai, taip pat paramos Lietuvai didžiulės demonstracijos Rusijoje ir jos prezidento B. Jelcino solidarumas su Baltijos šalimis lėmė Kremliaus atsitraukimą, tragišką Lietuvos pergalę. Žlugo ir sovietų smurtas Rygoje, o puolimas Taline buvo atšauktas. (Sakoma, prie to prisidėjęs sovietų dislokuotų pajėgų vadas, čečėnas aviacijos generolas D. Dudajevas, vėliau – pirmasis laisvės reikalaujančios Čečėnijos prezidentas). Europos Parlamentas pasmerkė SSRS veiksmus Vilniuje kaip agresiją ir invaziją, tuo būdu parodydamas, kad Lietuvą mato kaip suverenią valstybę. Islandija atsiuntė į Vilnių savo Užsienio reikalų ministrą, o parlamente apsisprendė atkurti diplomatinius santykius ir painformavo apie tai Lietuvos vyriausybę; nuo vasario buvo rengiama dvišalė santykių atkūrimo deklaracija. Kremliaus diplomatinė blokada ėmė žlugti. SSRS nutraukus neva pradėtas derybas su Lietuva, tikros derybos vyko su Rusijos Federacija ir buvo sėkmingai užbaigtos vasarą, 1991 m. liepos 29 dieną pasirašant Maskvoje Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį (jos ratifikaciniais raštais pasikeista Vilniuje 1992 m. gegužės 4 d.). Ta sutartimi Rusija pripažino 1990-03-11 atkurtą Lietuvos valstybę ir pasmerkė sovietų 1940 m. įvykdytą Lietuvos aneksiją. Kremliui tai buvo smūgis, sunkiai virškinamas ligi dabar, o atsakas atėjo po dviejų dienų, Lietuvos ir SSRS pasienyje žvėriškai nužudant septynis neginkluotus lietuvių pareigūnus. Tačiau tokia SSRS greit ėjo į savo žlugimą per nevykusį pučą rugpjūčio 19-21 d., po kurio Lietuva ir kitos Baltijos šalys buvo tuoj pat tarptautiškai pripažintos Vakaruose ir Rytuose dvišalių diplomatinių santykių atkūrimo būdu. 1991-09-17 jos priimtos į JTO. Taip įvyko Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimas taikiomis diplomatinėmis ir politinėmis priemonėmis. Iškilo sekantis neatidėliotinas uždavinys – atsikratyti buvusios okupacinės kariuomenės, metų pabaigoje perėjusios į Rusijos jurisdikciją. Čia Lietuva turėjo daugiau įdirbio, naudojosi B. Jelcino palankumu, ir po diplomatinio proveržio 1992 m. liepos 9-10 d. Helsinkio viršūnių susitikime jau 1992-09-08 Maskvoje pasirašė sutartį išvesti Rusijos dalinius vos per vienerius metus. Ir tai buvo įvykdyta! Rusijos kariuomenė išėjo iš Lietuvos anksčiau negu iš Lenkijos, Vokietijos, Latvijos ir Estijos. 1993 m. rugsėjį laisvą Lietuvą aplankė Romos popiežius Jonas Paulius II.

Jau 1992-aisiais Lietuva reformuodama ekonomiką įsijungė į Tarptautinį valiutos fondą ir Pasaulio banką, įsivedė savo laikinuosius pinigus, taip išeidama ir iš posovietinės rublio zonos. Tarptautinėmis sutartimis sureguliuota santykiai ne tik su Rusija, bet ir su Baltarusija, Lenkija, Vokietija, prasidėjo suartėjimas su Europos Taryba, Europos Bendrija ir NATO. Narystė ES ir NATO tapo naujais prioritetiniais nacionaliniais uždaviniais. Jie buvo tiesiogiai susiję su nacionalinio saugumo užtikrinimu, kaip ir Lietuvos kariuomenės atkūrimas bei formavimas naujais, su NATO derinamais, pagrindais.

Matant procesą geopolitiškai - jis padėjo ir Suomijai, Švedijai vykdyti visai savarankišką užsienio politiką ir nuosekliai jungtis į Europos Sąjungą. Tai buvo pavyzdys kitoms trims Baltijos valstybėms rytiniame Mare nostrum krante.

Šiuo būdu ir Baltija atgavo savo senąjį statusą kaip „Šiaurės Viduržemio“ jūra, konceptualiai perėjusi atgal iš de facto Rusijos jūros į Europos jūrą. Čia vėl atsirado atgimusios rytinės valstybės su savo jūriniais rūpesčiais ir sienomis bei ekonominėmis erdvėmis. Taip pat jų uostai, dėl kurių „netekimo“ Rusija ligi šiol pergyvena, stengiasi grįžti naujais būdais.

Baltijos Valstybių Taryba jau 1991 m. kėlė svarbius likusius „jūroje“ Antrojo pasaulinio karo klausimus. Tai kvietimas paskelbti šią erdvę laisva nuo branduolinio ginklo ir tarptautiniu mąstu spręsti apie pavojų, kylantį iš didžiulių kiekių paskandinto vokiečių cheminio ginklo, rūdijančio ir gresiančio pakrančių tautoms tikra ekocidine katastrofa. Lietuva, taip pat kai kurios kitos šalys, mėgino aktualinti Kaliningrado demilitarizavimo reikmę. Visos šios saugumo problemos tebelieka ir šiandien. Rusijos-Vokietijos „Nord Stream“ projektas juolab paaštrino grėsmę, kad negili jūra gali būti mirtinai užteršta dugno cheminėmis nuosėdomis ir pajudintomis bombomis. Kartu atsivėrė perspektyva, kad Rusija, jau 2002 m. pavedusi savo karo laivynui saugoti naftos gręžinį prie pat Lietuvos sienos gali pasinaudoti nauju vamzdžio saugojimo pretekstu ir militarizuoti, de facto aneksuoti, laikomus tarptautiniais Baltijos plotus. Tačiau į šiuos nerimo balsus neatsižvelgiama.

Nuo pat 1993 m. pabaigos, kai Lietuvoje buvo pasiekta svarbiausių partijų konsenso, kad prezidentas turi pareikšti apie valstybės norą jungtis į NATO, abu euroatlantinius procesus gaubė politinės kovos ir manevrai. Tai užtruko dešimt metų, suvokiamų kaip tolesnė kova už laisvę nuo posovietinės Rusijos pretenzijų diktuoti ir dominuoti. Ir Europos Sąjunga, ir NATO turėjo savų abejonių bei konkrečių reikalavimų Lietuvai atlikti „namų darbus“. O šalia viso to stovėjo Rusija, panašiai kaip M. Gorbačiovo laikais žadanti visiems naują erą (Vakarai noriai apskelbė, kad Šaltasis karas baigtas), tačiau beveik su sąlyga, kad ji pati ir jos „teisėti reikalavimai“ Baltijos šalių atžvilgiu būtų gerbiami.

Rusija reiškė prasimanytas teises į „artimąjį užsienį“ ir „posovietinę erdvę“, tai turėjom atkakliai, kiekviena proga, atmetinėti jas ir priminti, kad nebuvom „sovietinė respublika“, bet SSRS okupuota valstybė. Mėginta mums primesti tik vieną prioritetinį tikslo pasirinkimą – Europos Sąjungą ir jos „minkštą saugumą“, kad NATO liktų atokiau kaip nebūtinas Rusijos „antagonizavimas“, erzinimas. (Dabar tokioje padėtyje laikomos Gruzija, Ukraina). Lietuva to požiūrio niekad nepriėmė pabrėždama, kad turi du prioritetinius tikslus ir siekia abiejų vienu metu. Jeigu NATO atsivertų anksčiau, tai nieko bloga.

Išsilaisvinusios ir tarptautinius santykius atkūrusios Lietuvos kelias į ES buvo pradėtas 1992 m. gegužės 11 d. Ekonominio, komercinio ir prekybos bendradarbiavimo sutartimi. 1994 m. liepos 18 d. su Europos Bendrija buvo pasirašyta Laisvos prekybos sutartis, kuri po metų, 1995 m., tapo mūsų Europos sutarties dalimi. Tai sutartis, įtvirtinusi Lietuvos asocijuotą narystę Europos Sąjungoje ir pripažintą kandidatūrą visavertei narystei. Lietuva pradėjo dalyvauti ES strategijoje Vidurio ir Rytų Europos šalims. Pažymėtina, kad tuo pat metu, tai yra, 1994 m. pradžioje Lietuva pateikė paraišką stojimui į NATO, tačiau per visus 1995 m. dar nebuvo aišku, ar Aljansas nesusvyruos dėl Rusijos spaudimo, kad Baltijos valstybės turi nebūti kviečiamos ir priimtos, o likti Rusijos įtakos zonoje. Nors Lietuva pasiekė visiško Rusijos kariuomenės išvedimo jau 1993 m. rugsėjo 1 dienai, tačiau Latvijoje ši kariuomenė užtruko dar porą metų ilgiau, o Kaliningrado srityje ji ligi šiol tebelaikoma ir demonstratyviai modernizuojama kaip spaudimo priemonė kaimyninėms šalims. Rusija periodiškai atnaujindavo reikalavimus pasirašyti su Lietuva karinio tranzito sutartį, tačiau Lietuva to išvengė. Leisdama karinį tranzitą į Kaliningradą, ji taiko laikinąsias taisykles, kurios kasmet pratęsiamos. Taip Lietuva neužkirto sau kelio į NATO, priešingai, tiesė jį dalyvaudama Partnerystėje dėl taikos ir siekdama Narystės veiksmų plano. Perspektyvą stiprino draugiškų santykių su būsima NATO ir ES nare Lenkija plėtojimas iki bendros dviejų parlamentų Asamblėjos (nuo 1997 m.) ir strateginės partnerystės. Svarbus veiksnys tapo ir Baltijos valstybių-JAV bendradarbiavimo keturšalė Chartija, įtvirtinusi narystę NATO kaip „bendrą tikslą“.

1997 m. įvyko lūžis, ir NATO viršūnių susitikimas madride įvardijo Baltijos šalis kaip siekiančias Aljanso narystės, o JAV Kongresas ėmė skirti lėšų mūsų pasirengimui. Tuo metu trys lietuvių kilmės JAV atsargos karininkai atvyko padėti, vienas jų tapo kariuomenės vadu, ir sparčiai vyko tikros, vakarietiškos, NATO standartus atitinkančios kariuomenės kūryba. Lietuva vis daugiau dalyvavo ir tarptautinėse taikos palaikymo operacijose. Dabar ji yra apsiėmusi saugoti Afganistane ir visos Goro provincijos atkūrimą. Bet pirmiausiai gerą naujieną Lietuvai atvežė JAV prezidentas G. W. Bushas, atvykęs į Vilnių 2002 m. lapkričio 23 dieną iš Prahos, kur NATO viršūnių susitikimas patvirtino, jog Baltijos valstybės tinkamai pasirengusios ir kviečiamos į Aljansą. „Nuo dabar jūsų priešas bus mūsų priešas“, pasakė svečias jį sveikinantiems žmonėms senojo Vilniaus rotušės aikštėje. Daugelis tai priėmė kaip tikrą laisvės nuo Rytų agresijos garantiją.

1998 m. gruodžio 8 d. Lietuva pateikė oficialią paraišką ir dėl narystės Europos Sąjungoje. Tai buvo sunkus metas, nes Rusijos finansų krizė palietė ir Lietuvą – daugiau negu jos kaimynes. Smuko BVP. Padidėjo nedarbas (tai tęsėsi ligi 2001 metų), krito eksportas (jis atsistatė ir vėl pradėjo augti 2000 m.). Nepaisydama šių kliūčių Lietuva vykdė pasirengimo ES narystei užduotis, išsprendė ir sunkiausią, kaip iš pradžių atrodė, visai neordinarinę problemą: branduolinės elektrinės Ignalinoje perspektyvinį uždarymą su ES ir šalių-ES narių pagalba. Šiuo klausimu buvo pasiekti tarptautiniai susitarimai, o šalyje priimti, nors nepopuliarūs, reikiami teisiniai aktai. Pagal juos vienas reaktorius jau sustabdytas, o antrasis turi būti sustabdytas 2009 metais. Jeigu ES nesutiks lanksčiau interpretuoti Lietuvos įstojimo sutarties, tai po 2009-ųjų šios naujosios narės laukia sudėtingas energetinio apsirūpinimo ir galimai didėjančios ppriklausomybės nuo Rusijos laikotarpis. Jau 2002 m. Rusijos diplomatija dėjo dideles pastangas, kad ES, dar prieš Lietuvos narystę organizacijoje, suteiktų Rusijai tranzito į Kaliningradą išimčių (koridorius, bevizis režimas), pažeidžiančių Lietuvos suverenitetą. Tada Europos Sąjunga atsilaikė. 2003-ieji tapo didžiųjų ir lemiamų sprendimų metais: sėkmingas referendumas dėl narystės ES, Europos sutarties pasirašymas bei ratifikavimas. 2004-aisiais Lietuva tapo visaverte NATO ir Europos sąjungos nare, įvyko rinkimai į Europos Parlamentą. Lietuva pirmoji ratifikavo Konstituciją Europai, o šiam projektui žlugus, 2008 m. ratifikavo jo naująją versiją – Lisabonos sutartį.

Lietuvos buvimas Europos Sąjungoje, tai ir proga įnešti savo įnašą į bendrą taikos ir gerovės tikslą, ir išeiti iš posovietinio, iš esmės kolonijinio, atsilikimo, ir sutikti naujus 21 amžiaus iššūkius. Jie ir energetiniai, ir demografiniai, tai ir klimato, ir moralės kaita. Naujasis trumparegiškas Rusijos ekspansionizmas yra pagrindinis išbandymas. Jis tenka ir teks ne vien Lietuvai, bet visai Europai. Tuo pat metu nesunku matyti Rusijos pastangas ardyti konsolidaciją ir Europos Sąjungos solidarumą veiksmais, nukreiptais į pavienes šalis nares. Tą teks patirti ir Lietuvai, suvokiančiai, kad laisvės nuo šio pobūdžio pavojų dar ilgai nebus. Tenka víltis, kad ji nenorės aukoti nedemokratinei išorei savo orumo ir tapatybės, kad tų vertybių nepraras ir Lietuva. Dabar likimas jau bendras.

Knygai „Europos Sąjungos šalys, patyrusios komunizmo diktatūrą“ (leidžia EPP-ED)