Ypatingieji broliai

Iš pradžių bemaž reikėdavo pastangų, kad atskirtum, su kuriuo dabar šnekiesi. Kartais identifikuoti padėdavo greta esančios žmonos, kiek vėliau – nedideli balso ar veido skirtumai. Ir vis dėlto labiausiai charakteris: Algis lyg šiltesnis, atvirai emocingas, o Vytas – į racionalumą arba giliau pasislėpęs. Bet šiaip – du vandens lašai.

Tai broliai Nasvyčiai, su kuriais suartino kultūra ir architektūra, o ypač sugrįžimas „senjoro“, kaip jį vadindavo tie jaunesni Lietuvos architektai – dar ir Vytautas „Edis“ Čekanauskas, Justinas Šeibokas, įsijungimas į bendrus darbus ir kovas, pavyzdžiui, dėl Vilniaus senamiesčio. Sutelkė mano tėvas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kurį tas „jaunimas“ labai gerbė ir turbūt mylėjo. Jų iniciatyva buvo apskritai pirmąsyk surengta architekto individuali kūrybos paroda – 1973 metais Parodų rūmuose, 80-mečio sukakties proga. Labai įsimintinos, tik dar neparašytos epopėjos: kultūros veikėjų memorandumas vietinei LSSR valdžiai dėl kultūros paminklų Lietuvoje naikinimo, gana audringai kolektyviai svarstytas Kultūros ministerijoje, pasipriešinimas didelio požeminio garažo statybai Vilniaus senamiestyje, kur buvo be gailesčio laužomi senoviniai gotikiniai rūsiai ar net tvirtovės pobūdžio mūrai.

O paskui kilo Sąjūdis. Abu broliai buvo jo aktyvūs dalyviai, veikėjai. Kartu su Algiu stovėjome pakyloje pirmojo mitingo metu Katedros aikštėje, o Vytas, jeigu neklystu, veikė Vilniaus Sąjūdžio grupėje. Noriai, entuziastingai abu dalyvavo renginių organizavime – nuo mitingų Vingio parke iki Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo ir parlamento posėdžių salės vaizdo Kovo 11-ajai, Nepriklausomybės paskelbimui. Juk ir Aukščiausiosios Tarybos rūmai buvo jų projektuoti, ir abu turėjo viešų renginių architektūrinio matymo patirties. Jų patarimai ir sprendimai buvo labai naudingi, reikalingi. Į juos kreipiausi 1992 m. rudenį, kad parengtų jau istorinių parlamento barikadų pažymėjimo ir dalies išsaugojimo projektą. Suprato, greit parengė, dar spėjom patvirtinti Prezidiume. Kai rinkėjų valia Seimo daugumą gavo tuometiniais darbiečiais pasivadinusi LKP, naujieji vadovai užsimojo viską be pėdsakų išvežti į sąvartynus; tačiau ačiū Nasvyčių parengtam Aukščiausiosios Tarybos gynimo memorialo projektui, kai kas išliko.

Vilnius buvo brolių Nasvyčių meilė ir atsakomybė. Gal ir mano tėvas bus jiems dar ką paaiškinęs, urbanistinės atsakomybės jausmą skiepijęs, ir visada rasdavo bendrą kalbą. Pastaraisiais metais brolių autoritetas ir įtaka, spėju, nebėra pakankama, kad įstengtų pasipriešinti Senamiesčio silueto bjaurojimui arba Vingio – kuris ir gamtos, ir istorijos paveldas – beviltiškam užteršimui pastačius pašonėj dar vieną girdančios prekybos monstrą. Vis dėl to jų balsą viešai dar ne kartą norėčiau išgirsti.

Publikuota: "Literatūra ir menas", 2008 04 11