Žingsnelis po žingsnelio

Taip atėjome į Europos 20 amžiaus istoriją. Ji turės būti grindžiama faktais, o ne sovietų propagandininkų kuriamomis versijomis. Tačiau kol kas anie yra pridaiginę savo sėklų ir Vakaruose, ir toliau tebestato faktus galva žemyn, kojomis aukštyn, dar pasisamdo profesionalių sąjungininkų, o blogiausiu jiems atveju bruka totalinį reliatyvizmą neva „kas kaip nori, taip aiškina“; taigi vargo ir darbo šiame usnių lauke tebėra sočiai.

Vis dėlto sveiki protai linkę atkusti. Sovietų interesais rašytos istorijos praplaunamos nuo nešvarumų, nauji gudraujantys arba proginiai perrašymai užprotestuojami. Niekas jau rimtai nebežiūri, nes nebeįmanoma, į tautų tėvo Stalino „išvaduojamąją“ misiją. Apie 80 milijonų išvadavo iš gyvybės, čia nublanksta net Hitleris. Antai V. Putinas 2005-aisiais mėgino surengti Maskvoje didžiulį šou dar sykį tradiciškai versdamas aukštyn kojom sovietų 1939-1945 m. sąmokslus ir užkariavimus, bet išėjo burbulas. Ko gera, pakako dviejų valstybių, Lietuvos ir Estijos, kurių vadovai atsisakė veidmainiauti, kad sparčiau plistų suvokimas, kaip ten buvo iš tikrųjų. Trims dienom praėjus po Maskvos šou, Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje su nuostatomis apie dvi tolygias tironijas ir Vidurio bei Rytų Europos tautas, kurios tada neatgavo laisvės, bet atiteko sovietų tironijai. Taip ateina faktų tiesa, o „versijų“ metodika pralaimi.

2007 metais, Vokietijai stengiantis įtvirtinti EU įstatyme holokausto ir kitų nusikaltimų žmonijai neigimo nusikalstamumą (šių nusikaltimų neigimas - irgi nusikaltimas), sovietų niokotų tautų atstovai pareikalavo, kad ir SSRS nusikaltimai būtų atitinkamai vertinami. Vyko didžiulės kovos, nelabai viešinamos, kol pasiekta kompromiso: valstybės narės sutinka sutartinai kriminalizuoti nacių nusikaltimų neigimą, o dėl sovietų nusikaltimų kol kas sprendžia pačios ir susitaria surengti dėl jų plačius europinius klausymus. Šiemet tai prasidėjo ir vyksta. Iš karto ryškėja ideologinės moralinės takoskyros.

Vieni nori tiesos ir viešumo, kiti rūpinasi, kaip čia neužgavus dabartinės putininės Rusijos. Pastaroji mat keistai prisiima, užuot atsiribojus ir pasmerkus, visus sovietų karo nusikaltimus bei nusikaltimus prieš žmoniškumą. Priskiria tiesiog sau! (Kalbate apie Stalino klikos nusikaltimus? – puolate Rusiją!) Atrodo, tikisi taip užblokuoti dalykus, kadangi „prieš Rusiją“ kalbėti būsią ir „nekorektiška“, ir „nepragmatiška“. Dujų tai ponams reikia, o kas iš to teisingumo... Štai net Lietuvos Vyriausybės galva suvokė, kad žalos klausimas – pats žalingiausias. Kam mes ją prisiminėm jungty su okupacija? Okupacija kaip labdara juk atrodytų visai kitaip. Arba jei būtų užtrukus tik du mėnesius, kaip nūnai siūlo traktuoti du istorikai. Toliau jau eitų LTSR...

Tačiau Europa dar nesupuvus. Pragmatikams dejuojant, o silpnesniems vokiečiams dreifuojant, teisybė byloja garsiau. Galų gale, Lietuvos URM irgi apsisprendė netylėti; šiomis dienomis, esant atitinkamam fonui, ji priminė ES kolegoms Rusijos prievoles Baltijos tremtiniams.

Balandžio 8-ąją Briuselyje, Europos Komisijos Karolio Didžiojo rūmuose įvyko pirmieji europiniai klausymai „Totalitarinių režimų nusikaltimai”. Kadangi „totalitariniai“ ir totalitarizmas, tai dabartinis mandagesnis SSRS komunistinio režimo nusakymas, pasirengimus tiems klausymams-svarstymams lydėjo būdingi kairesnieji nerimai. Europarlamentarų socialistų grupė jau kovo mėnesį pateikė klausimą Europos Komisijai, kaip ši užtikrinsianti, kad debatai susitelktų ties moksliniais kriterijais ir nebūtų „paaukoti“ politiniam pasinaudojimui augančio nacionalizmo ir populizmo kontekste? Kaip debatai būsią išplėsti, kad apimtų ne tik nacistinio ir stalinistinio režimų nusikaltimus, bet ir kitus ultranacionalistinius, autoritarinius ir antidemokratinius režimus, atsakingus už priespaudą, žudymus ir nusikaltimus prieš žmoniškumą? Rūpestį mat keliančios tendencijos „persvarstyti Europos istoriją“ voliuntaristinėmis, iš dalies politinėmis, interpretacijomis... Balandžio pabaigoje, rengdamasi debatams jau Parlamente, visa socialistų politinė grupė pasiskelbė raginanti Europos Sąjungą priešintis „istorijos perrašymui“. Jie pasmerksią Europos istorijos politines interpretacijas ir taip toliau.

Bet patys Komisijos klausymai balandžio 8-ąją jau buvo įvykę. Juose tvirtai skambėjo pagrindinis motyvas: kodėl visai vienodus nusikaltimus mėginama diferencijuoti pagal nusikaltėlio draugystes su kuo nors įtakingu; kodėl diskriminuojamos nusikaltimų aukos – vienos lyg svarbesnės, o kitas galima užmiršti arba marginalizuoti (palikti paraštėje), nors kaip tik šią marginalizuojančią pažiūrą jau pasmerkė Taryba?

Pasinaudojau proga pabrėžti, kad tariamoji neliečiamybė – Niurnbergo procesas – visai nebuvo šventųjų rožinis. Sovietams reikalaujant, pats didžiausias nacių nusikaltimas, būtent sąmokslas pulti Europos tautas, liko nepaliestas. J. von Ribbentropą nuteisė mirti už kitus nusikaltimus...

Teisingumo komisaras F.Frattini, pagrindinis klausymų organizatorius, balandžio 8-ąją negalėjo dalyvauti dėl rinkimų Italijoje, o du jo aukšti pareigūnai pasirodė skirtingai. Vienas jau susivokiantis, be kita ko, lankęsis ir Vilniuje, genocido muziejuje. Kitas nė neužsukęs į Briuselio klausymus, bet iš anksto pasirašęs išvadas, kurias pabaigai perskaitė: Komisija analizuosianti pranešimus ir veiksianti toliau, bet totalitariniai nusikaltimai esą itin sudėtingi ir jautrūs... Kiekviena šalis narė tegu tvarkosi su savo istorine atmintimi ir teieško savų kelių, kaip susitaikyti su savo (!) praeitimi... Europos Sąjungos galios – ribotos, ji tegalinti nebent palengvinti procesą.

Taip atėjo socialistų prašyti debatai Europos Parlamente. Jie nenukrypo į kokį nors drausminimą ar tramdymą, atseit, žudynės – tai mokslas, nereikia politikos. Balsai, raginantys nelyginti vokiečių nacizmo ir sovietų komunizmo, nuslopo mažumoje. (Lyg tyčia kitą dieną Europos Parlamente įvyko latvių dokumentinio filmo „The Soviet story“ premjera, abu režimai parodyti stulbinančiai panašūs kaip du vandens lašai). Debatuose kalbėjo daug Baltijos valstybių atstovų, ir pirmasyk toks kiekis iš mūsų Lietuvos. Nutariau pabrėžti paradoksaliai keistą dabartinės Rusijos laikyseną – neatsiribojimą nuo savo stalinistinės praeities, tuo bandant primesti dvigubus standartus, o ši brukama veidmainystė – maistas visokiems naujiesiems naciams. Parlamentarė D. Budreikaitė gavo papildomą žodį ir tiesiai šviesiai prašneko apie sovietų okupacijos žalą, ir kad Europarlamentas turėtų remti žalos atlyginimo reikalavimus.

Komisijai atstovavo komisaras ir viceprezidentas Jacques Barrot. Pradėjo nuo savų išvadų apie balandžio 8-osios klausymus: visos valstybės narės turinčios išmanyti Europos praeitį neprasčiau kaip naujosios narės, o kelyje į susitaikymą svarbiausia bus tiesa. Deja, jis pakartojo ir oficialų klerkų tekstą, kad kiekviena šalis teranda savo kelią, nes Komisija negalinti pakeisti nacionalinių stuktūrų... Tačiau debatuose išgirdo dėl to ir stiprių kritiškų brito parlamentaro, Europos Baltijos intergrupės pirmininko Kristoferio Beazley pastabų, tad baigiamasis J.Barrot žodis skambėjo jau kitaip. Kai ką pasižymėjau.

Kiekviena šalis narė turinti savo atsakomybę, bet ir Europos Sąjunga turi atsakomybę. Todėl Komisija pradėjo klausymus, ir tiesos ieškojimo procesas nesustos. Visos totalitarizmo formos yra totaliai nepriimtinos, nė vienas totalitarizmas neturįs likti neištirtas. J. Barrot tiesiog pažadėjo, kad Komisija tęs klausymus – debatus ir eis iki įstatymdavystės apie komunizmo nusikaltimus, tolygios nacizmo nusikaltimų vertinimui.

Lietuvoje, įstatymdavystėje, mes daug ką turime, pralenkėm „senuosius“; bet kodeksus ir tikrą vietinį gyvenimą dar dažnai skiria jautrūs tarpeliai. Kai girdime teismus ir politikus advokataujančius skriaudų tęsėjai Rusijai, atrodom tebesą satelitinė Rytų valstybė. Vis dėlto Europos pažanga įvertinant sovietų totalitarizmą turėtų padrąsinti ir ES narės Lietuvos šlubuojančią teisėsaugą.

Publikuota: žurnale "Veidas", 2008.05.19