Čiurlionio metai

 

Čiurlionio metai

 

Sudėtingas reiškinys per dešimtmečių ir šimtmečių vargelius pamažėle skleidžiasi. Nukankinusi mus, bukapročius, dilema – „muzikas ar/ir tapytojas“ – vargais negalais transformuojasi, kad vis dėlto „ir literatas“. Žodžio – tad ištarto skambesio ir prasmių menas, pranešimas tiesiog žodžiu ir kas jame glūdi. Labai nenorom, o vis dėlto beldžiasi į mūsų kultūros sąmonę, kad Čiurlionis – dar ir poetas (rašytojas bei sakytojas). Jo žodžio kūryba – ne papildas prie anų vizijų bei pranešimų, o autentiška raiškos sritis. Tad ir paveldas, be abejo, trečiasis Čiurlionis.

Gal pamažu susivoksim. Gal pakviesim į kokį savo nacionalinį „Poezijos pavasarį“.

Gal atsivesim jį į didelę šventę, kurioje spindės kultūra, sielos kalbėsis su sielomis, ne pavieniai parinkti muzikos ir vaizdų gabalai. To lauktina maždaug dar po šimto metų.

Kol kas esame pakeliui.

Atsirado Čiurlionis poetas. Atsirado piešėjas, pieštuko menininkas. Dar neiškeltas autonomiškai. Atsirado fotomenininkas. Savitas, įdomus.

Atsirado Čiurlionis dizaineris. Buvo juk anuomet idėja, kad menas turi ateiti į mūsų buitį ne kaip puošyba, bet kaip pati būtis. Čiurlionis ragino praregėti, pamatyti visuotinę kūrybą kartu su kitais vargo tautiečiais, tęsti ir švęsti. Piešė tautinius baldus. Audeklus. Ir štai pakanka kitkart vieno desenio, net jei būtų žuvęs, tik išlikęs knygos aplanke, kad žvalgytumės po savo žydinčią „Amžinybės pievą“, kuri galėtų tęstis iki horizonto (siūlymas buvo trumpai eksponuotas MKČ muziejaus koridoriuj, aerouosto nesudomino). Dainų vinječių gėlynuose – irgi daugiau negu dainos.

Kurdamas knygą „Lietuvoje“ Čiurlionis mostelėjo, gaila, nepabaigtą didžiųjų inicialinių raidžių lietuvišką alfabetą.

Paliko pavyzdį, kad jeigu tekste reikia dainos, tai ir dainuok, įrašyk savo ranka reikiamas natas. Kitas kas galėtų apsirikti. O jeigu girdėjo „bėkit baraliai“, tai ir įrašė dzūkiškai: baraliai.

Kuo daugiau tikrumo.

Ir čia matome Čiurlionį – ypatingą knygos menininką. Jo knygos meną.

Paveldas vertas tyrimo ir atskiro skyriaus lietuviškame knygos mene.

 

Galima dar suvokti, kad visur buvo ir tebėra mintis.

Gal ir Čiurlionis – Dievo mintis?

 

Pamažėle artėjam prie sampratos, kad Čiurlionio paveikslai yra jo paliktos knygos. Paveiksluose jis paliko mums ir sampratą apie pasaulį, kuriame gyvename. Skaitytume, jeigu mokėtume skaityti. Bet Čiurlionio pasaulėžvalga, jo samprata apie žmogaus būtį, pačią žmogaus paslaptį, yra mums tekusi jo minties palikimu. Jei norite – ir jo filosofijos dalimi. Tad čia – didžiausias ir dar neatrastas Čiurlionis.

 

Čiurlionis – dvasia. Dalis visuotinės žmonių dvasios (paties Čiurlionio įžvalga). Jautri membrana, kuri mums gali perduoti itin paslaptingus, nežinomus dalykus.

Kad visą Čiurlionio kūrybą persmelkia konceptualizmas – tą jau esu rašęs. Idėjų menas – arčiausiai prie jo yra muzika. Ir ji kalba žmogui apie žmogų pasaulyje. Jausmo kalba, kuri skelbia būties idėją.

Apie tai šiandien kalba jubiliatas Čiurlionis. Ateikim išgirsti, skaitykim ženklus. Kaip suvokia žmogų ir jo dvasią – pamoka arba pranešimas mums.

 

Jo kūriniuose – pirštų pranešime, teptuko tekstuose – visur yra visuotinumo kampas. Tad žmogus, kitoks negu likęs pasaulis.

Jeigu (kol) žmonija išliks, mes vis labiau suvoksime koks Čiurlionis buvo reikalingas jos globalioje savivokoje.

Kultūra – tai savivoka.

xxx

 

2025-ieji buvo anonsuojami ir turėjo išlikti kultūros metraščiuose kaip Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metai. Tuo jau bent nuo 2024-ųjų rūpinosi Lietuvos Vyriausybė(s). Buvo steigiamos ir naikinamos kai kurios struktūros ar institucijos. Iš įvairių siūlytų ir projektuotų dalykų kai kurie buvo matomi kaip tvarūs, ilgalaikės reikšmės reiškiniai – ne vienieriems metams ir ne vienai MKČ gimimo 150 metinių sukakčiai. Kai kurie – laikinam ir vietiniam šurmuliui bei lėšų įsisavinimui. Ataskaitas dar parašys paskirti pareigūnai, o dabar norisi bent pažymėti apie ką buvo kalbama [tylima], daryta ar nedaryta.

Jau prieš pusmetį galėjom turėti MKČ jubiliejinę keturių (konkrečiai siūlytą) pašto ženklų seriją. Vargu ar kas Lietuvos valstybėje (kur tu, Algirdai Kaušpėdai?) yra apie ją daugiau girdėjęs. Nei paštininkai, nei kolekcininkai. Taipgi tarptautiniai. Tiesa, valdininkai 2025-aisiais jau gavo nurodymą ką nors išleisti.

Galėjome turėti pasaulyje girdėtą ir per visus 2025 vaizdingai žinomą Vilniaus Čiurlionio aerouostą. Iš gražių siūlymų liko neryškiai matoma formali lentelė mažai kieno pastebimoje aeorouosto vietoje. Lyg susivokę dabar, paskutinę dieną, įkalė Čiurlionio parašą. Tą ypatingo aerouosto idėją vilkino paties aerouosto pasipriešinimas. Komercinė, tartum nereprezentacinė Lietuvos institucija to atkakliai nenorėjo. Kodėl? – mįslė viešosios politikos tyrėjams.

Be pėdsakų paskendo vieno keistuolio siūlymas iškelti Čiurlionį net tarptautiškai kaip modernų Lietuvos mąstytoją. Žinoma, tam nesame pribrendę ir turime svarbesnių valdžios problemų. Pervadinti kurortą Čiurlionio Druskininkais arba Senąją Varėną – Čiurlionio Varėna (gimtinė!) – juolab sudėtinga. Tačiau neuždelsti pašto ženklai ir tarptautinis oro uostas galėjo būti daugmaž įgyvendinti.

Niekur nepražydo, jokioje erdvėje neatsiskleidė Čiurlionio mosteltas gobelenas „Amžinybės pieva“ (siūlomas pavadinimas).

Dar negreit atsiras ir Čiurlionio institutas, kuris vis labiau turėtų ką veikti – beje, ir Lietuvos šlovei.

Čiurlionio pašarvojimo koplyčia Rasose irgi verta ženklo. Laukti 200-ųjų metinių būtų ilgoka.

O ar sulauksim kada, kad Lietuva bus suvokiama kaip Čiurlionio žemė, to nežinau.

Dabar nenorėjome.

Gal dabar dera bent permesti žvilgsniu, kur esame su Čiurlioniu jo 150-ojo gimtadienio proga.

xxx

 

Iš 2024 metais siūlytų keturių dar nematytų M.K.Čiurlionio pasaulinės pašto ženklų serijos teliko trys, vėl iš paveikslų. Dailininkė, kuriai buvo pavesta projektuoti seriją, nutarė, kad Saulės sistemos asteroidas, Pamyro viršukalnė (abiem oficialiai suteikti Čiurlionio vardai), kaip ir nepaskelbtasis aukščiausias na-cionalinės valiutos nominalas (M.K.Čiurlionis – 1000 litų!) nesą verti dėmesio ir tarptautinio istorinio garsinimo. Juolab – mažytis piešinėlis – debesies laivelis beribiame Lietuvos danguje.

Vertėtų nors paskelbti šį siūlymą kaip Vyriausybių ar biurokratų nepalaikytą.

O gal niekas rimtai nesvarstė? Paluckai, žemaitaičiai buvo svarbesni. Šiaip taip išsiaiškinau, kad sprendimą darė 11 asmenų pašto mokos ženklų leidybos komisija: Aušrutė Vainienė, Agnė Augustinaitė, Vygintas Bubnys, Jonas Daniliauskas, Janina Krušinskaitė, Eugenijus Norkus, Romanas Podagėlis, Volanda Raupelytė-Chailova, Eglė Sikorskaitė-Narkun, Gintautas Sliesoriūnas, Gintautas Zabiela. Jie balsavo 2025 m. vasario 3 d., tuo pačiu vertindami pateiktus pašto ženklų projektus. Kuriuos – nežinia. Tikriausiai, tuos patvirtintus tris. Jie nuėjo į spaudą.

Ilgai murkdytas ir aerouosto vardas, galimai panaudojant (arba ne) pastate M.K.Čiurlionio paveikslus.

Sykį apskritai nutarta, jog pakaks mažareikšmės lentelės: Lietuvos Vyriausybė suteikia aerouostui tarsi vieneriems metams (!) M.K.Čiurlionio vardą. Paskui padarė penkeriems, bet vistiek laikinai. (Galėjo Vilnių laikinai pavadinti Vilniumi).

Taip laikinoji lentelė vadinamajam „jubiliejui“ buvo įtaisyta:

   „Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Vilniaus oro uostas simboliškai vadinamas „Tarptautiniu Vilniaus Čiurlionio oro uostu.“

   Šedevras. Kodėl „simboliškai“? Kokiu „sprendimu“ – data, numeris?

   Tad informacija nulinė ir klaidinanti. Bet pabuvo.

   O aerouosto pavadinimo taip ir neatsirado.

   Tėra senas sovietinis VILNIUS sename „paminkliniame“ sovietiniame pastate, kuris šventai nekeičiamas.

   O aną laikinumo lentelę bent uždengė. Gerai, kad nors šio pasityčiojimo galų gale išvengta.

Šį tą vis dėlto turime kas lieka; pasidžiaukim nors tuo. Didelis Čiurlionio parašas – gražu. O skrydžių kataloguose? O mūsų bloguose?

Bus to Čiurlionio. Praskries kaip „Žinia“.

LRT.lt, 2025-10-22