Lietuvoje vyksta degradacija ir tam tikras egzaminas

 Lietuvoje vyksta degradacija ir tam tikras egzaminas

            2025-10-19, LRT laida „Savaitė“

            Vedėja Nemira Pumprickaitė: Lietuvos politinis peizažas visai nesaulėtas: kultūros sąjūdis neketina susitaikyti su premjerės pažadais, prie jų prisijungė daugybė kitų bendruomenių atstovų – žiniasklaidos, aplinkosaugos, skurdo mažinimo, žemės ūkio, paslaugų ir atsakingo verslo, sporto, švietimo, medikų, jaunimo organizacijų. Tarsi tokio atviro židinio valstybėje nepakaktų, viešojoje erdvėje kilo ginčas dėl gynybos biudžeto. Akivaizdi sumaištis valstybėje, kai Vyriausybė negali dirbti, nes nuolat su kuo nors kovoja ar ginčijasi. Savo ruožtu tokia padėtis nemažina įtampų visuomenėje, ji susipriešinusi, nepatenkintųjų nemažėja, dalis visuomenės vis ieško panacėjos – gal atsiras toks, kuris išgelbės juos: nuo blogų politikų, per mažų pajamų, neužtikrintumo dėl savo ir vaikų ateities, dėl daugybės situacijų, kurios jiems nesuteikia ramybės. O tokius suradę, atsiduoda jų valiai, daug nemąstydami. Ir tai ne vien Lietuvos problema. Visuomenės susierzinimu ir nuovargiu naudojasi populistai, žadantys „greitus sprendimus“.

            „Lietuva pati kalta“, – sako pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis.

            VL: Žmonės pavargo būti galvojančiais, ką nors sprendžiančiais žmonėmis. Jie nebenori. Tegul kas nors juos valdo, pasako, kur eiti, ką šiandien valgyti, ką rytoj valgyti, o jeigu nebus ko valgyti, tai pasakys, kad nereikia valgyti. Gaila žmonių, kaip seniau sakydavo - Lietuvos gaila. Bet Lietuva ir yra žmonės. Jeigu žmonės sutinka, kad  vadinamieji „bumbulistai“ ar kokie nors kiti jiems kalbėtų nesąmones, o vargšai jiems plotų, tai ko jūs dar norite? Žmonės turbūt laimingi, jeigu ploja. Dalinami pinigai, ir tartum tai svarbiausia. Kai kuriems atrodo, kad tai svarbiausia, sako: duosim jums tų pinigų, ir nusiraminkite. Jie pastatys žmones, kurie nieko neišmano, bet bus „mūsų žmonės“. Jie darys viską, kaip pasakysime, o jūs gausite pinigėlių. O jeigu dar negausite, tai gausit kada nors ateityje. Pagyvenkit su tuo pažaduku.

            Sakot: populistai, populistai. Populistai yra pažadukai. Jeigu jums užtenka pažadukų pažadėjimo, tai ir valgykite tą pažadėjimą. Galų gale, žmogus kuo nors skiriasi nuo kiaulės, ar ne? Mes norėtume, kad skirtųsi. Bet tie, kurie nori, kad žmogus skirtųsi nuo kiaulės, yra keistuoliai. Juos galabija, nukryžiuoja, pakaria. Mat žmogus neturėtų būti kiaulė.

            NP: Mažoms valstybėms, kaip mes, yra dėl to grėsmė?

            VL: Žinoma, yra grėsmė tapti vergų kompanija. Būti gauja, kuri pati nieko nesprendžia, tik laukia viršininko pažaduko, kad viršininkas ateitų ir gražiai pakalbėtų.

            NL: Va, dabar, kai sėdite savo namuose, ant savo sofos ir žiūrite, kas vyksta dabartinėje Lietuvoje,  - kas vyksta, jūsų akimis?

            VL: Degradacija ir tam tikras egzaminas, ar Lietuva sutinka su tuo, kas su ja daroma. Kultūros bendruomenė pasakė: mes esame žmonės. Tai buvo keistas dalykas, ir juos bandė sutramdyti.

            NP: Ar bandytumėte dabartinį bendruomenės pakilimą sieti su Sąjūdžiu, kuris buvo prieš 35 metus? Ar matote paralelių?

            VL: Matau      . Tai žmonės, kurie dar jaučiasi žmonėmis. Turi savigarbos, turi vilčių gyventi žmoniškai, kitaip. Būtų labai gražu iškelti tokius šūkius, gražius tikslus: gyvenkim teisingai, ar mums neužtenka vietos šiame pasaulyje?

            NP: Ar pasitikite šiandienine valdžia?

            VL: Kad nėra pagrindo. Norėčiau turėti pagrindo pasitikėti, bet juk atėjo meluodami nuo pirmos dienos ir toliau kiekvieną dieną meluoja. Aš nenoriu gyventi po melagių valdžia. Aš noriu kalbėtis su visais žmonėmis kaip su žmonėmis. Net su tais, kurie turi kokių nors galių.

            NP: Kaip apskritai žiūrite į šiuo metu valdančiųjų brandumą, jeigu visi tarpusavio klausimai iškeliami į viešumą, į viešą ginčą, užuot susėdus ir susitarus? Juk šiuo metu yra viena valdančioji koalicija, viena valdančioji partija.

            VL: Visai nėra viena valdančioji koalicija. Yra būrys, kuris prisiskaičiavęs šalininkų balsų sudarė savo valdžią. Ir mano, kad ką pasakė, - tai šventa. O kiti žmonės nemano, kad tai šventa. Mano, kad reikia tartis, reikia kalbėtis. Reikia suprasti, kas slepiasi už to, ką jūs čia kalbate. Vieną dieną kalbat vienaip, kitą dieną – kitaip, trečiadienį – vėl kitaip. Tai kur jūs esate iš tikrųjų? Ir ministrai, ir Vyriausybė, ir premjerai, ir dar aukščiau. O ką iš tikrųjų galvoja prezidentas Jansonas? Ar jūs žinote, ką galvoja Jansonas?

            NP: Ką galvoja Jansonas, nežinau, bet pagalvojau: ar jūs matote šiuo atveju prezidento veikimą?

            VL: Veikimas kyla iš pačio žmogaus – iš jo širdies, įsitikinimų, Jis pasako: aš turiu veikti. Aš turiu tam tikrų galių, ir veikiu. Taškas. Tada yra aiškumas. Bet jeigu aiškumo nėra, vakar buvo  vienaip, o šiandien – kitaip, o rytoj ateina Jansonas ir pasako dar kitaip... Tada Lietuvos gaila.

            NP: Jums šiandien gaila Lietuvos?

            VL: Gaila. Niekad nesakyčiau, kad vargšę Lietuvą kas nors nuskriaudė. Ne, Lietuva pati save nuskriaudė. Ji turėjo tokias galimybes, taip išėjo į laisvę, kad visas pasaulis žagtelėjo. Ta mažoji Lietuva pati išėjo į laisvę! Kaip ją dabar sudoroti? – Jai reikia pakišti kokių nors šūdelių, ir tegu jie tarpusavyje susipjauna. Tada viskas bus kaip reikia. O mes neturėjom to leisti.

            NP: Norite pasakyti, kad tarpusavyje murkdomės ne visai savarankiškai? Kažkas mums pagelbsti iš šalies? Ar teisingai supratau?

            VL: Be abejo, taip. Bet nereikia kaltininko ieškoti kažkur kitur. Tas kaltininkas sėdi mumyse pačiuose. Gal mums ir patinka, kad kažkas mus pavaldo. Kaip buvo 50 ar 70 metų. Buvom engiami, žeminami, niokojami, bet galėjom pasakyti: va, kas kaltas. Niokotojas kaltas, o aš nekaltas. Žinoma, kurie pasakė: aš irgi kaltas, paėmė šauninką ir nuėjo į mišką. „Aš neleisiu, kad taip būtų“. Arba sutinku negyventi – užmuškite mane. Yra ir toks sprendimas. Čia garbės, žmogaus orumo klausimas, ko vertas tavo gyvenimas.

            NP: Kaip toli esame nusiritę be garbės ir orumo?

            VL: Labai toli. Bet pagalvokim, kur buvome ir visai neblogai jautėmės, ir mums ne taip labai rūpėjo, ką pasakys Maskvoje arba Peterburge. Mes žinojome, kuo esame, kur einame, ir kad tai mūsų teisė tvarkyti savo gyvenimą pagal normalaus gyvenimo principus.

            NP: Tos teisės tarsi niekas neatėmė.

            VL: Mes patys atidavėme. Reikėjo neužleisti. Kodėl ateina Nemuno dumblas ir sako: dabar mes jus valdysime, nes jūs – durniai.

            NP: Gerai, Profesoriau. O kokia išeitis, ką daryti?

            VL: Būti žmonėmis. Turėti savigarbos, nesutikti su pažeminimu.