Pasaulėkaita

Pasaulėkaita Pasaulis, kuriame būname, nūnai patiria esminį kismą; jį verta ir teisingiau suvokti, ir pavadinti. Mūsų manymu, pasaulis pirmiausiai yra ši planeta, tariamai aukštesne valia tekusi mums vartoti ir jau baigiama suvartoti. Mes – tai dar neva dominuojantys jos dvikojai gyvūnai žemynuose tarp jūrų. Jeigu išnyksime (išsinaikinsime) nepašalinę visko, kas gyva, planeta liks kitiems gyvūnams. Kol kas būname susimetę bendrijomis, tautomis, valstybėmis. Šių darinių koegzistencija suvokiama kaip dvikojų eros pasaulėtvarka. Kintanti, tačiau vienijama dvikojų buvimo. Jie dar turi vieną savybę, kuria kažin ar pagrįstai didžiuojasi, tai sugebėjimas galvoti. Net apie save! Tikriausiai, dvikojai neišmoks gyventi kitaip, negu dabartiniais telkiniais; tad ir jų ateitis priklausys nuo gebėjimo arba negebėjimo gyventi kartu ir bent dalimis išlikti solidariai šioje planetoje. Konkurencija dėl resureų gali tapti pražūtinga, jei dvikojai kaip visuma neišmoks bendrystės. – Karaliau, neužstok man saulės! – paprašė Diogenas. Dabarties pasaulėkaita ir yra šis pamatinis testas. Ar išliksite, dvikojų pasauliui pasikeitus į gerą? Ar neišliksite, pražuvę savo blogyje? Tuo antruoju atveju pasaulėkaita apskritai neįvyks, įstrigs kelyje į nulėjimą. Pirmuoju, vilties atveju, pasaulėkaita į gerą, į žmonių meilę, atjautą ir empatiją, jeigu plėsis apimdama tautas ir valstybes, gali pratęsti dvikojų erą. Jei nesiplės – būsim pasirinkę nebūtį.

Bernardinai.lt, 2025-09-09