M.K.Čiurlionio knygos „Žodžio kūryba“ pristatymas Knygų mugėje

M.K.Čiurlionio knygos „Žodžio Kūryba“ pristatymas, 2025-02-27, Litexpo

Knygos sudarytoją Vytautą Landsbergį kalbina Antanas Andrijauskas

            AA: Mieli susirinkusieji, man labai malonu pristatyti savo kolegą, išskirtinio talento žmogų, kuris padarė nepaprastai daug Lietuvos nepriklausomybei. Mūsų gyvenimo keliai susikirto prieš daugiau negu keturiasdešimt metų, ir aš prisimenu, kad po didžiųjų pervesmų Sąjūdžio pradžioje Dailės akademijoje pradėjau apskambinėti kolegas, - tada skaičiau paskaitas Muzikos akademijoje, - ir kaip entuziastingai atsiliepė Vytautas Landsbergis. Aš jį vėliau sutikdavau prie Dailininkų sąjungos. Ir kaip tokio žmogaus atėjimas iš karto pakeitė nepaprastai daug dalykų. Todėl mane dažnai stebina tautos nedėkingumas. Prisimenu ir anūką, kuris praktiškai buvo tikras profesionalas, ir elgesį su juo, kyla labai skaudžios mintys apie mūsų tautinį angažuotumą ir kitus labai svarbius dalykus.

            Tačiau norėčiau kalbėti apie kitką. Prieš mūsų akis – nuostabi, tiesiog puikiai išleista, turbūt penkioliktoji knyga, naujas jos leidimas, skirtas Čiurlionio žodžio kūrybai. Prof. Vytautas Landsbergis buvo vienas pirmųjų, kuris iš tikrųjų suvokė šio genijaus universalumą. Jeigu pažvelgsime į visą pasaulinio meno istoriją, tikrai surasime labai nedaug garsių menininkų, kurio dar būtų tokia literatūrinė raiška. Jo fantastinio lygio tekstai turėtų būti išleisti visomis pagrindinėmis pasaulio kalbomis ir parodytų visapusišką Čiurlionį, kuris reiškėsi ne tik vaizduojamosios dailės ir muzikos srityje, bet ir literatūros srityje. Suteiksiu žodį Profesoriui, kuris pakalbės apie šios knygos atsiradimą ir sumanymą, nes ji iš tikrųjų yra nepaprastai svarbi.

            VL: Ačiū, kolega. Dar kartą laba diena, dar kartą džiaugiuosi, kad susitinkame ir galime pasikalbėti apie labai svarbų dalyką. Apie vertingą ir svarbią dalį Lietuvos kultūros bei paveldo, nors aš manau, tai nėra paveldas praeityje. Tai mūsų gyvybė dabartyje. Tik mes dar pusiau apsnūdę, nevisai pabudę ir nesusivokę, kad tuo Čiurlionio palikimu naudotumėmės pilna sauja ir pilna burna. Lietuvoje tai kažkodėl juda labai lėtai. O dabar galiu pasakyti: Čiurlionis vėl kalba.

            Pirmas bandymas buvo 1997 metais. Paskaičiuokit, kiel laiko praėjo. Tada tai buvo šios knygelės pirmoji laida. Ji buvo šiek tiek mažesnė, nors turinys iš esmės tas pats. Dabar yra šiek tiek daugiau turinio ir daugiau komentarų. Daug kas sakydavo: kur gauti aną knygą, kodėl jos niekur nėra? Nėra gal todėl, kad niekas jos pakartotinai neišleidžia. Galų gale Čiurlionio jubiliejus paskatino leidėjus šiek tiek atsikvošėti ir vėl išleisti. Štai taip ir atsirado ši knyga. Jos sudarytojas lyg tyčia dar gyvas ir gali dar prisidėti, pagerinti reikalą.

            Tad pats Čiurlionis vėl kalba ir kalba, o tai retenybė. Pakviestas savo skaidrių ir skambančių raštų laidai, kuri iš tikrųjų yra jo Raštai. Lietuvoje nenorima pripažinti, kad jis  Lietuvos regėtojas, kalbėtojas. Tai, ką jis kalbėjo paveikslais, irgi yra kalbėjimas. Esu bandęs sakyti, kad Čiurlionio paveikslai yra jo knygos, tik ne visų perskaitomos, arba mes tingim jas skaityti. Bet jis spalvomis, teptuku parašė nuostabių knygų. Tačiau parašė literatūrinių knygų ir tiesiogine prasme, nors, kaip matysime, nerašė jų kaip spausdintinių skaitinių knygų. Kai dabar žvelgi į jo literatūrinį palikimą, matai fundamentalių momentų.

            Didžioji tos kūrybos dalis yra žuvusi, nes paveldėtojai ir mes visi nebranginome, neišsaugojome. Išsaugojome tik truputį, bet tas truputis dabar spindi kaip perlas, kaip deimantų vėrinys. Čiurlionis rašė tikrai daug daugiau, negu yra šioje knygelėje. Čia tik ištraukos, kurias jo pirmasis biografas Ignas Šlapelis išrašinėjo iš Čiurlionio rankraštinių knygų. Tai buvo pavadinta Dienoraščiais, bet tai buvo jo literatūros knygos. Jo filosofija, mąstymai apie gyvenimą, Dievą, apie žmogaus likimą pasaulyje. Visa yra žuvę. Mūsų pirmtakai ir mes patys nepakankamai tą branginome, tačiau kai kas išliko – perrašyta, paskelbta pavieniais kūrinėliais, ir dabar sudėta į šią knygą. Matai, kad čia yra visuma. Gal galėtų būti keturis ar dešimt kartų daugiau, bet ir to, kas tilpo šioje knygoje, yra be galo daug. Patys Čiurlionio kūriniai neša be galo daug. Gal nė nereikia, kad jis kartotų ir kartotų tą patį. Jis kiekviename kūrinyje, o ir šioje knygoje, jeigu ją perskaitysite, tai pamatysite, kad kiekvienas Čiurlionio literatūrinis kūrinys yra kitoks ir savo turiniu, ir savo žanru, stiliumi. Na, stilius galbūt toks pats, bet žanro klausimu kiekvienas kūrinys gali būti kur nors priskirtas: tai daina, tai pasaka, tai fantazija, vizija, psalmė, malda, ir kiekvienas kitokios krypties, kitokio pobūdžio.      Kaip tik dabar važiuodamas galvojau, ką būtų galima pasakyti šiuo klausimu.

            Turbūt neatsitiko taip, kad Čiurlionis parašė pasakų knygą, o Šlapelis išrinko ir vieną jų paskelbė – apie saulės kaitros išdegintą miestą, po kurį slankioja priblokšti žmonės, beveik be sąmonės, išvarvėjusiomis akimis, nesuprantantys, kur jie gyvena. O kažkas nori atrasti gyvybę. Eina per tą išdegintą miestą ir klausinėja, kur jam rasti nors vieną žalią, tikrą žolės lapelį. Tai gal didžiausia vertybė, jeigu viskas aplinkui jau mirę. Jau nė žmogaus neberandi. Viską esi praradęs, pametęs savo kvailystėse, bet atrasti vieną žalią lapelį gali būti tavo išganymas.

            Matot, čia tik pasakos idėja, užuomazga. Gal Čiurlionis tokių pasakų parašė ir daugiau, bet mes turim vieną, ir to užtenka. Skyrius jau atidarytas. Jeigu bus laiko, aptarsime ir kitus dalykus.

            Laiškuose artimiesiems, broliams Čiurlionis paminėdavo tai, ką vadino savo „literatūra“. Tai kūrybos sritis, kurią jis nešiojasi, ją kultivuoja, rašo, bet neskelbia. Tai niekam nežinoma, tik artimiausiems draugams ir šeimos nariams. Štai šią „literatūrą“ Čiurlionis mini savo laiškuose ir vis žada prie jos ateiti. Dabar prikūriau muzikos, pritapiau paveikslų, o štai imsiuos literatūros. Aš turiu ką pasakyti ir žodžiu, kalba, poezija. Matome, jog tai nebuvo atsitiktinis dalykas ar koks jauno bernelio žaidimas, kai jis parašo keletą meilės eilėraščių ir žavi mergaites. Esminis dalykas jam buvo kurti ir šioje srityje. Kaip sakiau, liko iš to labai nedaug, bet liko daug, nes kiekvienas kūrinys yra kitoks, liečia labai įvairius dalykus, atveria didelį pasaulį.

            Galbūt ir matėt šią knygą ar skaitėt jos pirmąjį leidimą, gal turite kokių įspūdžių, o aš pakomentuosiu. Aš visada tikiuosi, kad bičiuliai, kurie ateina į susitikimą, ateina ne vien paploti ir padėkoti, bet nori ir pasikalbėti. Didžiausia dovana, kai gali pasikalbėti. Kai kažkam įdomu, ką tu darai, o pasirodo, kad įdomu ir ką darė Čiurlionis. O jis darė nepaprastus dalykus: mažo formato piešinius, neilgus tekstus ir filosofijas, kuriose yra ištisi traktatai. Štai turime bendrą jo žodžio kūrybos paveikslą, kuris yra tarsi negausus.

            Gali rautis plaukus nuo galvos, kodėl nelakstei, juk po karo kažkas dar turėjo Čiurlionio rankraščių, bet kodėl negrąžino Čiurlionienei? Karas išblaškė žmones, vis tiek negali suprasti, kodėl taip atsitiko. Na, žmonės išblaškyti ir rankraščiai pražudyti, išskyrus tuos nuorašus. O iš nuorašų susidaro knyga ir vaizdas rašytojo, literato; mąstytojo ir nepaprasto poeto portretas. Jis taip mato pasaulį, tokiais vaizdais, tokiom prasmėm, kad pasakyti jam užtenka visai paprasto žodžio.

            Mūsų neturi stebinti, ar jis toks pasipūtęs, ar labai įsivaizduoja. Ne, jis visai paprastai sako: išėjau ir matau į priekį - mūsų procesija, o „procesija buvo ilga kaip amžinybė“. Ar jis čia giriasi, kad yra procesijos priekyje?  Jis tiesiog taip mato. Yra daugybė žmonių, kurie eina, seka paskui jį, o jis mato labai daug Dievo stebuklų. Kalnų viršūnėse deimantus, briliantus, grožybių grožybes. Bet daugybė žmonių to nemato. Ir jis sako: man gaila, Viešpatie, kada jie tuos tavo stebuklus pamatys? O tie velkasi per mišką, per balą, lauką ir ginčijasi tarpusavyje. Taip ir Jėzaus mokiniai eidami paskui jį ginčijosi tarpusavyje, kuris daugiau išmano. Ir žmonės paskui Čiurlionį irgi ginčijasi. Sako: apie kokius kalnus čia jie kalbasi, apie kokį mišką? Mes einam per lauką! Lyguma, ir nieko nėra. O kitas: palaukit, palaukit, nėra jokio lauko, mes einam per mišką. Aplink tik miškas, tamsa, kada mes iš to miško išeisim? Taip jis labai paprastai pastato mus į mūsų vietą.

            Čia paėmiau vieną pavyzdėlį. Vienas sakinys ar du sakiniai iš Čiurlionio pasakos, o gal čia slypi psalmė, o nuolatinė tema yra kelias, kelionė. Tai visų mūsų kelionė nuo seniausių žmonijos paminklų, nuo seniausių epų ir mitų – kažkas kažkur keliauja. Ir ne šiaip kažkur, o turi tikslą arba nori atrasti. Čiurlionis mato tai labai paprastai. Mes visi kažkur einame, kažkaip atsidūrėme priekyje, ir aš matau daugiau už kitus. Labai paprasta, čia nėra joks pasigyrimas, jis konstatuoja faktą: dalis žmonių, kurie dar miške ir nieko nemato, tik mišką arba pelkę, tie mano, kad visas pasaulis – tai miškas ir pelkė. Geriausiu atveju. Arba miškas su pelke dar kariauja tarpusavyje. Kuris geresnis ir teisingesnis.

            Štai tokia Čiurlionio kūryba, kuri yra ir labai graži literatūra, ir susišaukia su visos žmonijos mitologine literatūra, religiniais mitais. O kartu jis šiandien kalba mums visiems ir tiems, kurie bus po jo. Jis atėjo paaiškinti, atėjo papasakoti žmonėms: apsižiūrėkit, kokiame stebuklingame pasaulyje gyvenate. Jis yra sakęs: pasaulis labai baisus, bet jis ir labai gražus. Irgi paprasta. Tad manykim, kad jis yra ir labai gražus, ir verta džiaugtis tuo, kad mes jame atsiradome.

            Tie jo literatūriniai gabalai (tada buvo vartojamas toks žodis, Varšuvos studentai savo žargonu vadindavo „gabalais“ turbūt ir muzikos kompozicijas, ir paveikslus) ir tarp tų „gabalų“ yra didžiulė įvairovė ir pagal turinį, ir pagal pasirenkamą formą. Tai daina, posmeliai, tai legenda, tai pasaka, kurią pasakoja kažkoks keleivis kitam jau pavargusiam keleiviui. O tas pavargęs sako: aš jau nebeprieisiu, bet tu eik, tu prieisi, tu dar jaunas. O jeigu ir tu neprieisi, tai ten bus jaunų žmonių, kurie vis tiek eis toliau. Toks paprastas vilties balsas iš mūsų tamsybių gilumų, kad mes ne veltui einame, mes ateisim.

            Aš galiu kalbėti labai ilgai. Bet gal turėsite man klausimų, jeigu mūsų iš čia neišvarys.

            Klausytojo klausimas: Ar galit plačiau papasakoti apie laiškus Dievdorakėliui?

            VL: Galiu, bet esu parašęs, jūs atrasite. Nes apie kiekvieną iš tu eilių, ką išmanydamas, esu parašęs. Bet jeigu norite gatavo produkto greitam vartojimui, galiu pasakyti. Antai tarp įvairių formų, kurias Čiurlionis naudojo savo literatūrinei išraiškai ir saviraiškai, Europos literatūroje žinoma tokia forma kaip laiškai  ir laiškų serijos, ciklai. Yra tikri laiškai, kuriuos vienas kitam rašo artimieji. Jeigu tie artimieji yra didelės turtingos dvasios žmonės, vėliau jų laiškai būna nepaprastai vertingi, nes jis savo draugui pasakoja nuoširdžiai, o kartais gal ir truputį tyčia; yra proga papasakoti, antraip žmonės nežinotų. Tas pat kaip meno kūryboje – proga papasakoti. Čiurlionis tapo paveikslą, kad žmonės sužinotų, ką jis jau yra sužinojęs ar apmąstęs.

            Laiškus Devdorakėliui galima matyti keliais kampais. Kam jie rašyti? Kai kuriais tiesioginiais momentais matyti, kad jie rašyti 1906 metų vasarą Kaukaze jo mylimai mergaitei. Ten yra daug kalnų vaizdų, ir fantazija jį išneša į tuos kalnynus plaukioti ir pasakoti visokiausius dalykus, išskiriant tai, kad kalnynuose yra karalaitė, su kuria jis kalbasi ir rašo jai laiškus. Laiškuose nėra garbinimo: ach, tu mano vienintelė. Ne, mes draugai, galim pajuokauti, galiu tave net kvailiuke pavadinti. Gal todėl, kad tave vadinu ledynu. Tai ką, jis tokiu būdu „kabina“ mergaitę, priekaištauja, kad ji „ledynas“? Ji nebuvo visai ledynas, bet tikro ledyno vardas buvo Devdorakas, ir jis su tuo vardu žaidė, vadino ją Devdorakėliu. Mažytis ledynėlis kažkur kalnuose. Dar specialiai rašydavo ne „Devdorakas“, o „Devdurakas“. Ir žinok dabar, kaip linksma jiems buvo taip vadinti ledyną. Žaidžia jauni žmonės, nemirtingai jauni, amžini vaikai be galo gražiame pasaulyje, kuriame jie vienas kitam gražūs ir brangūs, ir kur labai baisu likti vienam. Jeigu Devdorakėlio akys staiga viename tų sapnų yra negyvos! Kur tu, kodėl dingai, ar aš tave dar kada sutiksiu?

            Tie laiškai gausūs gražios tiesioginės meilės poezijos ir kartu – kam jie adresuoti? Juk nepasakyta: Halina, tu neužmiršk, kad čia kalbama apie tave. Nors kai kur jis primena, šiek tiek pasijuokia, net pacituoja iš „Halkos“ operos vieną eilutę: „Ošia eglės kalnų viršūnėse“. Tai Jonteko arija iš „Halkos“. Bet tik vienoje vietoje taip: Halina, tu žinai, apie ką aš čia. Nereikia nė klausti. O šiaip tai jis kalba apie pasaulį, apie žmones, apie žmogų ir Dievą ir apie kažokius baisius pragariškus vaizdus, nelemtį, nelaimę, būtį ir viltį. Ir galų gale paskutinis laiškas tiesiog pritrenkiantis. Jis ją vadina tai Devdorakėliu, tai Kazbekėliu, tai vardu Ari. Kažkoks mitologinis vardas. Ir paskutinis laiškas yra vos dviejų žodžių: “Žinai, Ari“. Tai stebuklingi dalykai. Viską žinai, ką man bekalbėti.

            Tad kas yra tie laiškai? Lyg laiškai ir ne laiškai, laiškai į amžinybę, laiškai į žvaigždes. Ir yra kažkokia mergaitė, apie kurią galvodamas jis laimingas ir sako: kai pagalvoju apie tave, tai fantazija mane neša lyg sparnais. Maždaug toks ir mano atsakymas, o daugiau yra knygoje.

            AA: Aš irgi norėjau paklausti kelis klausimus, kurie mane daug dešimtmečių jaudina. Aš daugiau negu penkiasdešimt metų užsiiminėjau Čiurlionio kūryba, ir mane visada jaudino, kad labai daug trūksta jo palikmo, ypač literatūrinio, trūksta daugelio svarbių dalykų. Ką jūs manote šiuo klausimu? Pačioje pradžioje apie tai užsiminėte. O antra, klausantis apie „Halką“ ir skaitant daugelį tekstų ir kontekstų, manyje giliai subrendo  įsitikinimas, kad daugelis tų laiškų skirti ne Halkai, o būtent jos motinai ir labai svetingiems emociniams santykiams, ko dvidešimtojo amžiaus pradžioje toks kultūringas ir išsilavinęs žmogus ir su griežtais etiniais principais kaip Čiurlionis privalėjo laikytis. Ką jūs manote, nes kai kurie nutylėjimai ir Bronislavos Volman draudimai skelbti, kaip ji rašo, intymias vietas iš laiškų, iškart tarsi teikia užuominų, kad ten galėjo to būti. Ir iš tikrųjų, kai matau jos rūpestį dėl Čiurlionio likimo, man visąlaik kildavo ši mintis. Todėl norėčiau išgirsti atsakymus į šiuos du klausimus. Pirmas klausimas dėl jo literatūrinio palikimo ateities ir iš tikrųjų tragiško likimo, o antras – kai susiduri su Čiurlionio kūryba, visada matai tekstų potekstes. Tie laiškai labai nepaprasti savo forma ir nušlifuotumu. Pasaulinės literatūros istorijoje nebent Nyčė pateikdavo taip nušlifuotas frazes kaip Čiurlionis.Tik gaila, kad jos pasauliui visiškai nežinomos. Jūs kaip niekas padarėte šioje srityje labai daug. Ar kildavo jums abejonių dėl palikimo?

            VL: Kai klausiat dėl buvusio, dingusio ir dar truputėlį išlikusio palikimo ir ką galima pasakyti apie neišlikusį, tai kiek galima apgailestauti, kad turbūt neišliko daug stebuklingų dalykų? Mes turime ne vieną didelį kūrybos žmogų, pavyzdžiui, kino ir literatūros kūryboje Joną Meką. Jonas Mekas yra labai paprastai pasakęs: „net stebėtina, kad ne viskas pražūsta“. Jis mato, kaip aplink viskas naikinama, kiek nereikalinga, nebranginama, ir po mūsų turėtų nieko nebūti. O kažkas lieka. Tai stebuklas! Taip ir su Čiurlionio palikimu, prie jo galime prieiti iš dviejų pusių. Galim prieiti dejuodami, apgailestaudami, aš irgi nusidėjau apgailestaudamas ir dejuodamas, kiek daug Čiurlionio literatūrinės kūrybos rankraščių pražudyta ir turbūt tikrai neatsiras. Nors ką gali žinoti. Nesyk buvo sekama pėdsakais. Kažkoks antikvaras po karo lyg ir girdavosi, kad turi Čiurlionio ranktaščių, bet neatidavinėjo, niekam nerodė, tik sakė: paslėpiau taip, kad niekas nesurastų. Net jei mane areštuos ir teis, aš neatiduosiu. Ir ką gi, numirė žmogus, ir niekas nežino. Tik galima patikėti, kad buvo, kad jis turėjo, nes patikima, kad tie rankraščiai buvo. Ir kad jie buvo duoti Ignui Šlapeliui, žadančiam parašyti knygą apie Čiurlionį. Šlapelis padarė ištraukų, o iš knygos nieko neišėjo. Ne to kalibro žmogus buvo, kad galėtų parašyti knygą. O lietuviškoji visuomenė irgi nebūtų nieko supratusi ir nenorėjusi rimtos filosofinės knygos. Buvo intelektualų, kurie Čiurlionį vertino, kai kurie filosofai, poetai parašydavo apie jį esė.  Bet parašyti taip, kaip žadėjo Šlapelis, stigo parako. Knyga liko neparašyta, ir galima apgailestauti ir aimanuoti. Bet aš primenu, kad galėjo viskas žūti, truputį išliko. Tai stebuklas. Dėkokim Dievui, Apvaizdai ar likimui, kad truputis Čiurlionio kūrybos išliko. Ir literatūros kūrybos, mes čia jos turime. Tad, Profesoriau, apgailestaujame, bet aš siūlau: džiaukimės, kad turime bent pabarstytų, pamestų, o kartais dar atsirandančių perliukų. Tada jie dar brangesni – tie nuostabūs Čiurlionio pamesti, kur nors palikti ar juokais įrašyti perlai. Antai tekstelis, kurį jis parašė savo broliui, sakydamas: štai mano draugas nunešė redaktoriui į žurnalą. Redaktorius skaitė, skaitė, kraipė galvą, taip ir nesuprato, ar tai kiaulystė, ar genialus dalykas.

            Čiurlionis turėjo gerą humoro jausmą. Redaktorius atseit galvojo, galvojo ir galų gale nutarė, kad yra antrasis atvejis – genialus dalykas, tačiau nepaskelbė. Toks keistuolio gyvenimas, bohemiečio noras pasitalkinti Pučinio operą „Bohema“. Apie panašius Paryžiaus keistuolius - vienas filosofas, kitas dailininkas, dar poetas – jie visi gyvena badaudami, bet patenkinti tuo, ką turi, patenkinti savo draugyste, kūrybos džiaugsmu. O tie, kurie gyvena patenkinti storais pilvais, anuos vadina tiesiog driskiais. Čiurlionio aplinkoje soti ir patenkinta buržuazija jį ir jo draugus laikė driskiais. O Čiurlionis labai norėjo, kad tų dvasios driskių būtų mažiau ir kad jo vargšė istorijos nuskriausta tauta, nieko neturinti, bet jau besikelianti ir norinti gyventi – „mes turim jai ką nors duoti“... Jis rašė savo žmonai: mes juk suprantam, kad turim jiems ko nors duoti. Kokia tai laimė, kad mes galim jiems duoti! Štai kur yra žmogaus esmė. Ne tai, kad jis atrado sau kokį pyragą ar torto gabalą, bet kad gali duoti kitam. Tai irgi iš Čiurlionio minčių.

            O kitas jūsų klausimas apie Volmanų šeimą ir apie dvi moteris. Viena – jaunutė keliolikmetė, Lolita ne Lolita, bet matyt garbinga gražių polėkių mergaitė, kurią Čiurlionis mokė skambinti fortepijonu. Jis iš to gyveno, jis duodavo privačias fortepijono pamokas ir iš to gaudavo duonos kąsnį. Tarp jo mokinių dažniau būdavo mergaitės. Pati Halina buvo iš labai įdomios šeimos su gražiomis aspiracijomis. Jos brolis ėjo į Dailės mokyklą, buvo su Čiurlioniu kolegos, o ji tokia jaunutė lakstanti aplinkui ir Čiurlionio mokinė. Čiurlionis jai sukūrė gražių kūrinių ir užrašė net vieną dedikaciją „dla Halki“. Jam ji buvo Halka, kaip Moniuškos operoj. Jam patiko žaisti vardais ir situacijomis. Bet šeimoje buvo ir motina matrona, Halkos ir Čiurlionio kolegos Bronislovo motina Bronislava Volman, kuri Čiurlionį labai vertino. Buvo juo susižavėjusi, matyt, kaip menininku, muziku, asmenybe, dailininku, o paskui gal ir daugiau. Vėliau yra momentų, kaip reiškėsi jos simpatija, - ji finansavo, pirko Čiurlionio paveikslus, apmokėjo jo kelionę į Europą, kad jis lankytų muziejus, lavintųsi. Menininkui reikia matyti pasaulį, ir ji tai suprato. Buvo Čiurlionio geradėja. Bet būta ir kažko daugiau. Jaunesnis ir ne visai rimtas Čiurlionio draugas J. Tallat-Kelpša po Čiurlionio mirties turėjo knygą, kurią Čiurlionis jam buvo davęs paskaityti: skaityk, gal iš tavęs išeis žmogus. Tai buvo tuo metu labai populiari Nyčės knyga „Taip kalbėjo Zaratustra“. Bet svarbu ne populiarumas, o paprastas ir tiesus pataikymas į žmonijos klausimus. Čiurlionis davė tą knygą Tallat-Kelpšai, kad tas šiek tiek prasišviestų smegenis. Knyga taip ir liko, Tallat-Kelpša jos nei atidavė šeimai, nei padėjo į biblioteką, tiesiog pradangino. O tai buvo Bronislavos Volman padovanota Čiurlioniui knyga – Nyčė lenkų kalba. Joje buvo užrašyta lenkiška dedikacija. Bent tą dedikaciją Tallat-Kelpša perrašė: „Vienąkart sutikau (ar pažvelgiau) į dvi tolygias gelmes ir vienai jų  dedikuoju kitą“. Tai gelmei, kurios vardas Čiurlionis, ji dedikuoja kitą tolygią gelmę, kurios vardas Frydrichas Nyčė. Štai santykis, supratimas ir vertinimas.

            Bronislava tikrai buvo labai svarbus asmuo. Garsusis paveikslas „Bičiulystė“ nutapytas Bronislavai. Negali sakyti, kad Čiurlionis turėjo didesnių jausminių aspiracijų, nes iš laiškų matome, kad jį „užnešdavo“ galvojant apie Bronislavos dukrą Haliną. Bet Bronislava buvo tikrai nepėsčia moteris - našlė, kuri turėjo du jau paaugusius vaikus ir dar turėjo Konstantiną Čiurlionį, kuris buvo jos puoselėjama brangenybė. Ji norėjo jam padėti tapti dideliu žinomu menininku ir žmogumi. Ji matė, kad jis didelis dvasia, toks kaip Nyčė.

            Beje, Čiurlionio draugai Varšuvoje, menininkai, filosofai (ten buvo jų bohemiškas ratelis) labai vertino Čiurlionį kaip mąstytoją. Kaip žmogų, kuris jų ginčuose ir debatuose ilgai tylėjęs pasako paskutinį žodį, ir tai būna viskas. Kai niekas nebeturi ko pasakyti, atėjo Čiurlionis ir pasakė. Viso to rato daug idėjų yra žinoma, žinoma ir psichologinė atmosfera. Kai klausiate apie Volmanaitę ir Volmanienę, ten yra tokių atspalvių... Moterys apskritai yra stebuklingi padarai. Tu nežinai nei kas jose yra, nei ką jos reiškia kokiam prietrankai vyrui, nei kas iš to pasidaro. Mano mama sakydavo savo draugėms, kai jau buvo žinoma, jog ji draugauja su jaunu studentu Vytautu Landsbergiu: „aš iš to Vytuko padarysiu žmogų“. Turbūt ne viena taip galėjo pagalvoti apie ne vieną Vytuką arba Kastuką kur nors Varšuvoje. Tai moters pašaukimas gimdyti žmones, ne tik mažyčius, bet ir suaugusius, daryti iš jų žmones.

            AA: Turiu dar vieną klausimą. Laikas jau baigiasi ir noriu tik trumpai paklausti. Mane visad labai stebino kelių pirmųjų rašiusiųjų apie Čiurlionį intuicijos lygis ir meniškumas ir neįtikėtinis jausmas Čiurlionio talentui. Kas iš visų, kurie rašė apie Čiurlionį, buvo patys taikliausi, jautriausiai prisilietę prie Čiurlionio nervų?

            VL: Aš jus apvilsiu, jūs neišgirsit to vieno, kuris labiausiai pajuto...

            AA: Be vieno, o gal daugiau.

            VL: Žiūrėkit, čia ne hagiografijos, ne šventųjų gyvenimai, bet yra tam tikrų faktų, kurie prisiminti iš artimųjų. Vienoje Lietuvių dailės parodų, turbūt tai buvo Antroji paroda, o joje buvo Čiurliono paveikslų ir dažnai būdavo pageidaujama, kad dailininkas vaikščiotų ir atsakinėtų į klausimus. Čiurlionis to nemėgo, bet ką padarysi, reikia tai reikia, jeigu yra mecenatai, yra ponia Vileišienė, nuo kurios daug priklauso organizacija ir dailininkų gerbūvis. Vileišių šeima labai svarbi, ir Čiurlionis pas juos glaudėsi. jis labai gerbė senuką Petrą Vileišį, pirmojo lietuviškojo laikraščio leidėją.

            Tad lietuvių paroda, į kurią visi sugūra, ateina ne bet kas, o pati Vileišienė, visi laksto, „tunciavoja“, kaip tada sakydavo; ponia Vileišienė eina per parodą, kai kuo susidomi, vieną kitą paveikslą išskiria: o kas čia, o kas čia? O čia – štai dailininkas, jis gali paaiškinti. Čiurlioniui tie klausinėjimai per gerklę. Ji skaito, kas po paveikslu parašyta, o ten pavadinimas „Malda“. Ji prisispyrus klausia: o kokia malda? O Čiurlionis, apsimetęs „šlanga“, sako: „Sveika Marija“.