Prie laužo

Prie laužo

Kalba 2025 m. sausio 12 d. Nepriklausomybės aikštėje, Sąjūdžio valanda

         Broliai ir sesės sąjūdininkai!

         Turime ką prisiminti. Sąjūdžio dvasia, į ją norisi kreiptis.

         Sąjūdis buvo vienybė.

         Laimėdavo kaip vienybė.

         Telkdavome žmones ir laimėdavome telkdami.

         Didysis telkimosi stebuklas buvo Baltijos kelias.

         Būtent Baltijos kelio brolystė, parvedusi mus iš nelaisvės namų, iš politinės vergijos į laisvę.

         Ir Sausio 13-oji – tikėjimas ir ryžtas nesitraukti.

         Laužai į Katedrą – išeikit lauk, sielų grobikai! Taip pat laužai į Baltiją, į laisvę iš klaidų nakties – jie nušviesdavo mums kelią. Lietuvos kelią.

         Šiandien, kai vargšas pasaulis vis panašesnis į durnyną, prisiminkim – mes dar turim pašaukimą. Dar galim šį tą pasakyti. Kol naujasis Amerikos prezidentas laukia pokalbio su Hitleriu.

         Noriu, kad gražioji paukštė – krikščioniškoji Tėvynės sąjunga, nepamiršusi nei Tėvynės meilės, nei Artimo meilės, kiltų toliau, skrietų abiem sparnais! Nesuplyšusi į du besivaržančius ir silpstančius paukščiokus – peslių džiaugsmui.

         Teplasnoja išvien į bendrą tikslą, Žmonių Santarvės gerovę. Čia jums ir atsakymas, kas ta mistiška gerovės valstybė.

         O mes linkę susiplėšyti. Ypač, kai atsiranda varžytuvės dėl kėdės panašios į sostą.

         Perskaičiau savo archyve seną pasisakymą. (Dvi frakcijos Sąjūdyje!) Tai 1989 pavasaris. (NYT, 1989-03-14 (Bill Kelerui)

         „Vyraująs požiūris, kurį, kaip manau, jūs galit laikyti utopiniu, yra tas, kad Lietuva galėtų padėti Sovietų Sąjungai pasiūlydama protingą (intelligent) ekonominį modelį. Kitas požiūris, kuris yra radikalus, tai šokti lauk iš skęstančio laivo“. Tą padarėm dar po metų.

         „Išlaikyti šias dvi frakcijas kartu yra mano didžiausias rūpestis“. (VL 1989 – prieš 35 metus.)

         Dabar vėl turime vidinę partijos rinkimų pocedūrą, o kai kurie pasiilgę frakcijų tarpusavio kovos.

         Susirinkit, įsikarščiavę štabai, ir atšvęskit posąjūdinės partijos pirmininko rinkimų baigtį sudarydami vieną jungtinę politinę vadovybę. Su bendra ideologijos grupe. Kurią mėgindavau siūlyti. Kurios norėtų ir naujasis Pirmininkas/naujoji Pirmininkė.

         Ne pasidalijimas į „laimėtojus“ vienoje arenos pusėje ir neva „pralaimėjusius“ kitoje pusėje. Tai nebūtų nė vienų laimėjimas, nei Lauryno, nei Radvilės.

         Būkime ir toliau vienoje pusėje – geresnės, teisingos Lietuvos pusėje.

         Apie tai sapnuoju ir naktimis galvoju.