Piktžolė ar sodininkas

Piktžolė ar sodininkas

         Nenorėčiau prisidėti prie Seimo nario R. Žemaitaičio sureikšminimo, kurio dabar ėmėsi literatas ir visuomenės veikėjas Sergejus Kanovičius („Kaip išauginti antisemitą“ – LRT, 2024-12-05). Tačiau tai susiję su politiniais įvykiais Lietuvoje ir kai kurių antilietuviškų išpuolių bei kiršinimų eskalavimu. Todėl nutariau netūnoti krūmuose.

         Žydų likimas okupuotoje Lietuvoje – tai viena mus ištikusių nelaimių ir baisių netekčių, nekalbant jau apie nelaimę ir tragediją patiems Lietuvos žydams.

         Jie buvo intenciškai, tikslingai naikinami nuo pirmųjų Einsatzgruppen veikimo Lietuvoje valandų 1941 m. birželį ir beveik išnaikinti ligi 1944-ųjų vasaros. Likučiai „išvaduotųjų“ išstumti. Jau politiškai, tartum savo noru. Dar prisimenu savo kolegų žydų išvažiavimus. Per Lenkiją į Izraelį.

         Pagrindinis veiksnys nusikalstamoje holokausto nelaimėje ir tragedijoje buvo didžioji smegenų tarša, nepakantumo propaganda ir planavimas bei konkretus vykdymas naikinant žmonių grupes, tautas, valstybes. Karas prieš žmoniškumą, kurio iniciatoriai žinomi. Žydai, įvairiuose Eurupos arealuose traktuoti ir kaip tradiciškai svetimi, kai kur politiškai segreguojami, nemėgiami (Rusija, Vokietija), pateko ir į ksenofobiškai pasmerktųjų, vienaip ar kitaip naikinamų kategoriją.

         Tai platūs ir tarptautiniai antikultūros reiškiniai; juos koncentruojant į vieną parapiją, tautą arba vieną lietuvišką nenaudelį, gaunamas gerokai neadekvatus vaizdelis. Žinoma, kam to norisi, paranku eksponuoti Lietuvą. Žemaitaičio Lietuva būtų šauni antilietuvizmo sėkmė. O ar šalis pajėgia susivokti ir tarti: ne, tai jau kitas klausimas.

         Kol kas vienas kultūrininkas meta bumerangą: Žemaitaitis išdygo, nes tokia Lietuvos žemė. Gal antisemitizmas suvešės, kaip Sosnovskio barščių invazija. Sodininkai padės. Tad nejau tokia Lietuvos žemė? Kažin.

***

         Lietuvos žydai Pirmojoje Respublikoje jautėsi autochtonais, ne atvykėliais, buvo jos kūrėjai, darbininkai, menininkai, gydytojai, amatininkai, statybininkai (ypač rangovai), verslininkai gamybininkai ir prekybininkai, šalies gynėjai – kariai ir diplomatai, turėjo Lietuvos pasus su Vyčio ženklais, tikri bendrapiliečiai.

         Kodėl dabar S. Kanovičius įpyko ant „bendrapiliečių“ – protu nesuvokiama. Buvo juk įvairių, įvairaus tikėjimo žmonių bendrabūvio tikrove.

         Kai Sąjūdžio metais ėmėmė daugiau kalbėti apie žydų indėlį, kad visuomenė suvoktų savo nuostolį, per žudynes ir egzodą netekusi tokios daugybės talentingų ir darbščių piliečių, tikrai ne girtuoklių, niekas anaiptol nepyko ir nesakė, kad bendrapiliečių nereikia gailėti, juolab ironizuoti. S. Kanovičiaus retorika, kad bendrapiliečiai nežudo bendrapiliečių, deja, subliūkšta jau Vokietijoje. Kažin, ar iš vargšų Vokietijos žydų, grūdamų į egzekucijų tranšėjas ir dujų kameras, dar atimdavo Reicho pilietybę, o galų gale – koks tada skirtumas?

         Dar visi piliečiai ar jau ne piliečiai?

         Mačiau Izraelyje, El Hagetaot kibuco muziejuje Lietuvos žydų apdegusius pasus su Vyčiais – visi jie mirė kaip Lietuvos piliečiai, bet žudė svetima valstybė. Tad siekiant kuo daugiau priešiškumo Lietuvai („žudė lietuviai!“) nereiktų persistengti. Žmogžudystė neturi tautybės, žudo žudikas. Tą pasakėm pačioje Atgimimo aušroje.

         O gelbėtojų, rizikavusių savo šeimų gyvybėmis, paminklas Vilniuje ligi šiol nestatomas. Nors statistiškai, pagal gyventojų skaičių, jų buvo itin daug.

         Manau, kai kurių žmonių dėmesį traukia ir jiems patinka R. Žemaitaičio charakteris, o ne šviesus protas. Veikiau, jo vakuumas. Milijonams vokiečių patiko Hitlerio charakteris.

         Sumokėjo už tai.

Skelbta: LRT.lt, 2024-12-18