Sudegintas inkilas

Sudegintas inkilas

Kada tai baigsis? Kada baigsis žmonijos nelaimė, kuriai vardas Rusija?

Mačiau brolio Sergejaus filmą “Invazija”. Apie nuprotėjusį pasaulį, kuriame tai vyksta, nes leidžiama vykti. Gyvenimo žudymas.

 Prieš filmo pabaigą lyg prieš pasaulio pabaigą - iškalbingiausias kadras: ant sudegintų karčių į nelaimės dangų iškeltas sudegintas inkilas.

Jį buvo iškėlę žmonės, kurie mylėjo gyvenimą, mylėjo paukščius. Bet nebėra paukščių, jie nebeparlėks. Nebėra meilės, tik neapykanta ir mirtis.

Ar dar yra žmonių?

Filmas būtent apie tai. Nors tęstųsi begalinės laidotuvės. Nenutylėtos motinų ir jaunų nuotakų raudos.

Filmas apie gyvenimo rezistenciją mirčiai.

Apie vaikus, kurie vis dar eina į griaunamas mokyklas, dainuoja ir ketina ilgai gyventi. Kol žmogėdra jų nepagrobė.

Apie jauną laimingą porą, kuri tuokiasi kontoroje ir bažnyčioje, šoka pritariant orkestrui, nors įsimylėjęs kareivėlis Ivanas rytoj bus jau paaukotas, kam gynė savo gražuolę juodaplaukę garbanę Viktoriją.

Apie suluošintus tėvynės gynėjus, kurie atkakliai mokosi gyventi su rankų ir kojų protezais, kad galėtų grįžti į frontą. Ir tuos kurie negrįš, tik jų tūkstančių tūkstančiai portretų begalinėje miesto gatvėje. Tiek atminties.

Bet stoka žudiko portreto.

Ne, yra!

Tai visi tie, kurie stebi, tikros “Mirusios sielos”. Ir nesulaukia, kada nelemtieji ukrainai galų gale bus išžudyti, palaužti, o pasaulis grįš į nesankcionuojamus, nevaržomus verslus. Dar skambinėjamais telefonais.

Vienintelė vieta, kuri koreguoja globalų kolaboravimą, totalų griovimą, o išlikusieji ten dar vaikšto po griuvėsius, taipgi neįvardija griovėjo, lyg pasaulį būtų ištikusi kosminė katastrofa.

 Žudynė be žudiko? Be užpuoliko? Gal čia tavo, ukraino, nevilties invazija? Į “Mirusių sielų” pasaulį, tartum jis vis dar galėtų pabusti.

Nuostaba, turim pagalvoti.

Visi turim pagalvoti.

O pranašo N. Gogolio “Mirusiose sielose” jau anuomet nebėra nė vieno gyvo. Nebent Petruška.

 LRT.lt, 202-12-03