Vytautas Landsbergis kalbasi su Andrium Tapinu

Vytautas Landsbergis kalbasi su Andriumi Tapinu, laida „Laikykitės ten“, Laisvės TV, 2024-11-19

Vedėjas Andrius Tapinas: Šiandien mūsų sudijoje Vytautas Landsbergis. Sveiki, Profesoriau.

VL: Baik su tuo profesorium, profesoriau Tapinai.

Ved.: Profesorius profesoriui sakom: baikim. Tai kaip laikotės?

VL: Kaip bebūtų keista, dar gyvas.

Ved.: O prieš akis?

VL: O prieš akis - jau kai kurie mano laidotuvėms žvakes perka.

Ved.: Kaip regavote, kad Žemaitaitis ragino prie jūsų namų pirkti žvakes?

VL: Vargšas tas Žemaitaitis. Į ką čia reaguoti?

Ved.: Neseniai suėjo 92-eji. Su kokiom mintim ateinat kad ir čia po dar vieno gimtadienio žiūrėdamas, kas pas mus šalyje dabar vyksta?

VL: Apie kokį gimtadienį?

Ved.: 92-antrąjį.

VL: O kam suėjo tiek metų? Ar būna kam nors tiek daug metų?

Ved.: Pagalvojau, kad politikai ir pasai pradeda nekoreliuoti. Viena mūsų neįvykusi premjerė pasižiūrėjo į pasą ir suprato skaičių.

VL: Na, yra tokių, kurie neatskiria, kur žemaičiai, o kur žydai. Tai labai aukšto intelekto žmonės, kurie eina vadovauti valstybei.

Ved.: Nusimušė Žemaitaitis. Taip jis sakė.

VL: Kas nusimušė, kur?

Ved.: Norėjo rašyti apie žemaičius, o parašė apie žydus. Kam nepasitaiko...

VL: Na, žinai, retai kam taip pasitaiko. Čia neeiliniai sugebėjimai.

Ved.: Apie jūsų papkę. Ant jos buvo parašyta mano pavardė, ir man pasidarė labai neramu.

VL: O, ne, ramiai.

Ved.: Vytautai, pakalbėsime apie politiką, mes prie jos tuoj prieisim. Bet dabar irgi apie politiką. Vyriausybė norėtų ketveriems metams Vilniaus oro uostą pavadinti Čiurlionio vardu. Kiti sako: ne, nesąmonė, niekas to Čiurlionio nežino, niekas neištars jo pavardės. O jūs ką galvojate?

VL: Atsimenu, kad dar neseniai buvo taip: Lietuva? Kas tai? Kur ji yra? Kaip ištarti? Pirmuose laikraščių puslapiuose piešdavo Europos žemėlapį ir rodydavo: štai čia – Lietuva? Iš kur ji atsirado? Pasaulyje būna visokių keistenybių. Kai kurie sako, kad Čiurlionis apskritai yra unikalus reiškinys. O kiti sako: aš jo negirdėjau, tad jis man neegzistuoja. Ar tik ne pats prieš keletą metų kėlei tokią mintį?

Ved.: Prieš kokius devynerius metus. Tada mes susilaukėm stipraus pasipriešinimo iš visų įmanomų pusių. Mums sakė: nedarykim šitokių dalykų. Dabar aš nustebau, kad ši mintis išliko gyva ir tarsi virto kūnu. Man dabar truputį keista, kad kyla toks pasipriešinimas. Juk čia simbolinis gestas. Niekas užsieniečių nesakys, kad skrenda į Čiurlionio oro uostą, o sakys, kad skrenda į Vilnių, panašiai kaip į Varšuvą. Žmonės skrenda į Varšuvos, o ne Šopeno oro uostą. Tai tiesiog simbolinis gestas. Taip man atrodo.

VL: Visokios šnekos, kad keičia pavadinimą, yra melagystė. Niekas nekeičia pavadinimo, tik papildo. Kiek girdėjau, yra siūlymas papildyti oro uosto pavadinimą Čiurlionio vardu. Ir aš tam pritariu. Būtų gražu ir teisinga. Tai ypatingas vardas mūsų istorijoje ir kultūroje, Lietuvos brendas pasaulyje. Toks staigus pasipriešinimas visokiausiais lygiais, nuo ministro iki pašlemėko iš kažkokio pogrindžio, intrigos, melavimai, - kodėl toks pasipriešinimas? Manau, kad su tuo sprendimu Šimonytės Vyriausybė labai gražiai užbaigtų savo laikotarpį. Paliktų: štai, padarėm ką galėjom ir dar palikom Čiurlionio vardą Vilniaus oro uostui.

Ved.: Ateina nauja valdžia, nauja koalicija ir sako: Vilniaus oro uoste bus Čiurlionis. Kas tai?

VL: Gal kas nors jiems padės, juk turi visokių patarėjų. Perskaitys enciklopedijoje, kad yra toks Čiurlionis. Bet pasaulyje jau pakankamai žinoma, kas yra tas Čiurlionis. Tik kai kurie žinantys sako mums: jūs nežinot, ką turit. Taip mums sako meno specialistai iš Vakarų. Matyt, taip, nežinom, jeigu atsiranda intrigų: jokiu būdu, tai blogai! Kam blogai? - Tiems, kurie norėtų dar kokio nors skandalo išlydint Šimonytės Vyriausybę. Kodėl dar nesupurvinti? Jau tiek pripurvinta, tai galima ir dar papurvinti.

Ved.: Kalbant apie purvą, kvapus ir vaizdus, grįžkime prie sudarytos koalicijos. Sakėt, kad ji dvokia. Realiai turbūt turėjote galvoje: šūdu dvokia, bet išsilavinimas ir kultūra neleido to pasakyti.

VL: Mano brolis kartą man atvežė iš tolimųjų Vakarų tokį bajeriuką: yra manančių, kad jeigu sumaišai kilogramą šūdo ir kilogramą sviesto, tai gauni du kilogramus naujos kokybės sviesto. O yra kitokia nuomonė: tada tu gauni du kilogramus šūdo. Lietuva dabar tą klausimą sprendžia.

Ved.: Manau, kad tai ne tik maisto pramonės klausimas, o komunikacijos klausimas. Jeigu išties du kilogramai šūdo, ar mus sugebės įtikinti, jog tai sviestas?

VL: Ką gali įtikinti? Pasiskaityk tarptautinę spaudą. Kai kas pas mus sako: nuvažiuosim ir juos įtikinsim, jog tai vis dėlto naujos kokybės sviestas. Gal nuvažiuos, gal įtikins. Važiuokit, broliai, aiškinkit, bet problema jau yra. Tie du kilogramai jau padėti ant stalo, ir kvapas nekoks.

Ved.: Visai neseniai į laidą buvo atėjęs Kalėdų senelis ir atnešė dovanų įvairiems politikams, ir būtent jums, Vytautai, jis atnešė namų kvapų.

VL: Namie pasižiūrėsiu. Atidarysi, o paskui nežinia, kas iš to išeis.

Ved.: Čia yra miros smilkalų, kuriuos atnešė Trys Karaliai. Na, gerai, įvyko nauji rinkimai, turim naują valdžią, kuri išrinkta žmonių valia. Vis dėlto, turint omenyje, kad jūs buvote nuo ištakų per visus įmanomus rinkimus, ar buvo dar tokie rinkimai, kai buvo tokia ryški linija: mušk konservatorius? Imk lazdą ir daužyk per galvą. Antrame ture iš principo galėjo laimėti bet kas, o prieš Jurgį Razmą sugebėjo laimėti mikčiojantis šlubas katinas, teistas keturis kartus. Jus tai stebina, ar ne?

VL: Žinai, manęs jau niekas nestebina. Tad labai atsiprašau visų, kurie dar nori mane nustebinti.  O dėl to, ką žmonės rinko, - turbūt rinko gražuolius. Dabar Lietuvą valdys du broliukai kunigai. Ar pastebėjai, kokie jie panašūs?

Ved.: Kurie du iš trijų?

VL: Du broliukai, kurie turi Musolinio žiauną. Gražu, o ką šneka – dar gražiau. Deja, man negražu, man gaila krašto, ir ką aš galiu padaryti.

Ved.: Yra paralelių, kurių dauguma čia salėje sėdinčių turbūt neprisimena. Tai 1992-ieji metai, kai buvę komunistai nušlavė Sąjūdį.

VL: Palauk, kas ką nušlavė?

Ved.: Buvusieji komunistai.

VL: O ką nušlavė?

Ved.: Sąjūdį.

VL: Kodėl nušlavė Sąjūdį?

Ved.: O kaip nenušlavė? Tada rinkimai vyko į vienus vartus.

VL: Tai reiškia, kad Sąjūdis kuriam laikui pasitraukė į antrą planą. O kai komunistai susikompromitavo, tada ir tų neliko. Paskui jie atsigavo. Jie labai gyvybingi. Kaip kirminukai. Čia nieko nauja. O dabar sako: sutriuškino! O koks buvo triukšmas, kai į prezidentus ėjo Šimonytė ir Nausėda. Aišku, Nausėda laimėjo, kai jį parėmė visi prieš Šimonytę ir konservatorius. Socdemai tada pasakė: Nausėda yra mūsų prezidentas. Tvarkoj. Čia nėra jokių šansų. Bet uždavinukas buvo tas, kad Šimonytė nepatektų į antrą ratą. Atsimeni? Ją reikia sudirbti, kad ji nepatektų. O Nausėda įnirtingai grūmtųsi su Vėgele ar su dar kuo nors – kad tik ne su Šimonyte. Šitas numeris jiems neišėjo, tad Šimonytė tam tikra prasme laimėjo. Ji tvirtai išėjo į antrą vietą. O dabar, jeigu Tėvynės sąjunga yra antroje vietoje, tai koks čia sutriuškinimas? Aišku, šiuo metu tai ne Tėvynės sąjungos problema. Tai Lietuvos problema. Ir ne tai, jeigu ateina žmonės, kurie žinos, ką su ta Lietuva daryti, kaip ją valdyti, o tai, kaip jie ją pristato pasauliui. Šitokio blogo pristatymo turbūt dar niekada nebuvo. Ir tada, 1992 metais, buvo pilna nustebusių karikatūrų: kaip čia, kad Lietuva eina su vėliavom į laisvę, atkuria savo valstybingumą, ir išsirenka komunistus! Kas atsitiko, tokia nesąmonė? Paskui pasirodė, kad ir lenkai, ir čekai, vengrai nuėjo tuo pačiu keliu. Tiesiog Lietuva pirmavo atspėdama būsimą tendenciją, kad komunistų taip lengvai nepastumsi. Jie vis tiek sugrįš, jie labai gyvybingi, ir mėgins amžinai valdyti, kaip jiems pažadėta pranašo Markso. Kol kas situacija tokia, tik nereikia apsiduoti pumpavimui, kad čia kažkas sutriuškintas. Kas tikrai pralaimėjo –  ne kokia nors partija pralaimėjo, o Lietuva žiauriai pralaimėjo. Matai ir girdi, kaip užsienio šalių politikai dabar vertina šį mūsų cirką. Tiesą sakant, ir labai didelę apgavystę, padarytą Lietuvoje.

Ved.: Manau, kad mūsų apgavystės užsieniui vienodai rodo, ar Blinkevičiūtė premjerė, ar Paluckas. Svarbesnė yra antisemitizmo linija. Turbūt reikia pripažinti, kad konservatorių partijos kontaktai ir įdirbis užsienyje, jūsiškiai pasistengė, kad ši žinia būtų nunešta.

VL: Žinai, kad tokias žinias nešioja patys jų kūrėjai. Yra faktas, ir ką čia dar reikia nešioti? Va, paklaus tavęs koks užsienietis: tai kaip dabar pas jus valdžioje, demokratija ar kokie nauji į valdžią pakviesti fašistai, ir ką tu pasakysi? - Ne, ne, netiesa, nepakviesti, viskas tvarkoj.

Ved.: Tikrai nesakysiu, kad pas mus nėra demokratijos. Jeigu prie šios valdžios nebūtų demokratijos, mudu čia nesėdėtume ir nesikalbėtume.

VL: Pabelsk truputį.

Ved.: Gal tikrai reikia pabelsti.

VL: Nežinai, kas bus po savaitės.

Ved.: Yra tiesos. Niekas nežino, kas bus po savaitės.

VL: Gal ponas Putinas ateis padėti vietiniams draugams, kurie nesusitvarko su Lietuvos „naciais“. Dabar sukurtas vaizdelis, ir aniems nėra geresnės dovanos, Medvedvas su Putinu turbūt šoka ratelį: mes juk sakėm, kad jie fašistai! Naciai! Mes visąlaik sakėm, kad jie tik vaidina demokratus ir nepriklausomybę, o iš tikrųjų jie prieš mus, o tai reiškia, kad jie naciai. Visi pasaulyje, kurie prieš mus, yra naciai.

Ved.: Jie taip sako jau n metų.

VL: Taip, bet dabar lietuviai patvirtina: žiūrėk, iš tikrųjų teisingai sakė. Lietuvos prestižas taip sudirbtas pačių lietuvių rankomis, kad tai milžiniška putinoidų sėkmė. Štai ko man gaila.

Ved.: Kitas momentas. Kokia jūsų, Vytautai, nuomonė, kuri turbūt nustebino ne vieną, kad tiek mažai jaunų žmonių atėjo balsuoti? Kokios gali būti priežastys? Daug kas mėgina aiškinti, kad ne taip pakvietė, ne ten pakvietė, neatsirado ryškaus jauno lyderio. Juk jaunų lyderių buvo ir vienoj, ir kitoj, ir trečioj partijoj, o balsuoti atėjo tikrai mažai. Kodėl?

VL: Lietuvos visuomenėje (manykim, kad tokia visuomenė yra) nėra rūpesčio, ką galvoja žmonės, taip pat ir jauni žmonės, kokie jų idealai ir ar išvis jie turi kokių nors idealų. Kai pagalvoju, kad juodžiausiais, nykiausiais laikais buvo pranašų ir mokytojų, kurie sakė: „kol dar idealais, o broli, gėriesi, tu siek idealo, bet doro ir aukšto, ir greit - paskui tu jo išsižadėsi dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“. Tas pasakyta taip seniai. Dar yra šiek tiek žmonių su idealizmu, bet Lietuvos ir atgimimas, ir išsilaisvinimas, partizanų kovos buvo grindžiamos, kad žmonės turėjo idealizmo. Ant jų pylė: aha, jie nori atsiimti dvarus, jie gobšuoliai. Bet tą sakė patys gobšuoliai, o idealistai turėjo idealą – laisvą Lietuvą. Ir dėjo už ją galvas. O dabar? Dabar sako, kad niekas neis dėti galvos. Tai gal jiems nė nereikia tos laisvos Lietuvos? Bus paršeliai tvartelyje, ir viskas gerai. Kad tik kas nors daugiau įpiltų į lovį. O gal ir neįpils.

  Tai mane liūdinantis reiškinys. Prieš trisdešimt metų, Sąjūdžio aušroje, visoje toje bangoje, beveik turėjome tikėjimą: dabar sumauta, sovietinis paveldas, mūsų visuomenėje pilna visokio šlamšto, bet laikai keisis, ateis nauji žmonės, jie bus kitokie, jie ateis ne iš sovietinių mokyklų, ne iš politrukų rankų, ir Lietuva bus kitokia. Žinai, dabar skaudoka. Nejau mes taip sunkiai keičiamės? Mes buvom lengvatikiai. Daugelis manėm, kad dabar viskas eis savaime, ir bus gerai. Žmogus nėra durnas, nėra iš esmės labai blogas, kad linkėtų visiems blogo. Dievas ne tokį žmogų kūrė, nors velnias kūrė tokį. Tai ką, velnias laimi? Kad gobšumas yra didžiausia vertybė? Lipti savo artimui per galvą? Jeigu jaunimas neturi kitokio idealo, tik lipti aukštyn viens kitam per galvas – čia pralaimėjimas.

Ved.: Kitas momentas, ką dažnai kalbėdavo ir Ingrida Šimonytė, ir jūsų partija apskritai, kol ji tuos ketverius metus buvo valdančioji koalicijoje: Lietuva dar niekada taip gerai negyveno, kaip gyvena šiais laikais. Visi rodikliai sako, kad tai tiesa.

VL: Aš nesakau.

Ved.: Nesakote? O kada Lietuva gyveno geriau?

VL: Priklauso nuo to, kokį turinį dedi į žodį „geriau“. Ar kai tavo kišenė storesnė, tau geriau? Ar kai aplink tave geri, draugiški žmonės, ir jūs kartu užsiimate Lietuvos kūryba? Arba ne - kai melžiam tą Lietuvą, tada mums geriau? Štai čia pasirinkimas. Nėra geriau. Buvo tam tikra iliuzija skaičiuojant skaitliukais, kiek pajamų, kiek ką pakėlėm, pakėlėm atlyginimus, ir visi dabar turėtų būti laimingi. Nes visiems įkalta, jog tai svarbiausia.

Ved.: Bet žiūrėkim, prie ko aš vedu. Žmonės nepatikėjo, kad jie gyvena geriau. Tą rodo rinkimų rezultatai. Žmonės nesijaučia, kad jie gyvena geriau. Štai ateina Žemaitaitis ir sako: jūs negyvenat geriau. Ir kaltas Landsbergis. Jiems akivaizdu, kad kaltas Landsbergis.

VL: Čia nėra ko diskuoti, tai labai seniai aišku. Bet klausimas: ar gyveni geriau, ar blogiau? Ar daugiau prisiplėšei, ir tai geriau? Ar daugiau kokių nors vargšų žmogelių pasmaugei, ir tai yra geriau? Kuo daugiau pasmaugi, tuo geriau? Aš taip nemanau.

Ved.: Čia labai kategoriška. Geriau gali būti tiesiog gyventi geriau ekonomiškai. Saugiau.

VL: Tu imi ekonominį gyvenimą ir sakai: tai yra gyvenimas.

Ved.: Ne aš imu, tai ima jūsų partijos lyderiai, kurie ant to pastatė savo rinkiminę kampaniją. Ir prapylė.

VL: Aš bandydavau sakyti, kad reikia kitų akcentų.

Ved.: Jūs apskritai partijoje esate disidentas.

VL: Pagalvodavau, kada mane pašalins iš partijos?

Ved.: Būtų unikalus dalykas. Labai norėčiau pamatyti tokį balsavimą. Su laiškais partijai neprieisit prie gero.

VL: Tai mano bandymai prieš pabaigą dar palikti kokius nors testamentus ar panašiai. O gal staiga dalis žmonių pradės susivokti. Visada yra vilties. Gal pradės galvoti, susivokti? Štai įvyko rinkimai. Sumetė, atsiprašau, dvokiančią koaliciją, nes yra vienas dvokiantis elementas, kuris užgožia visą sviestą. Laimėtojai pradeda teisintis: oi, mes neturėjome kitos išeities, buvo vienintelė alternatyva. Palaukit, jūs dvi savaites ieškojote alternatyvos, o dabar sakote, kad tai vienintelė alternatyva. Nesugebate nieko kitko sugalvoti? Ne, reiškia, sąžinėje kažkas kirba, lenda pasiteisinimo kirminėlis.

Ved.: Kirba, kirba. Visas jaunasis socialdemokratų ir demokratų sparnas arba sėdi suraukę užpakalius ir tyli - baigėsi visi pokštai ir linksmybės, - arba veblena, kad banditai išlaužė ranką.

VL: Kokia ta tavo ranka, kad atėjo kažkas, tu išsigandai ir pabijojai pakelti ranką prieš: aš nesutinku, tai labai blogas sprendimas, dar pasvarstykim. Ne, tiek to, tegu važiuoja. Taip ir važiuoja. Bet vis tiek kažkur kirba ir ieškoma pasiteisinimų. Na, kas ta tavo ranka? Ar atėjo Paluckas iš savo Brazilijos plantacijų ir užlaužė tau ranką?

Ved.; Apie Braziliją ir nekilnojamąjį turtą užsienyje. Kas yra mūsų politikams, kad jie taip nori nekilnojamojo turto užsienyje? Žinodami, kad kils problemų.

VL: Čia įdomi antra klausimo pusė. Ir visai nepolitkai yra prisipirkę turto Ispanijoje: šilta jūra, malonus klimatas, ten gali praleisti pusę savo gyvenimo, pasidaryti vietą senatvei. Kas čia tragiška, kad žmonės pasidaro nuosavybės „prie šiltesnės jūros“? Nors Baltijos jūra pati gražiausia, bet ne pati šilčiausia. Kitiems į senatvę norisi šilumos. Jie ieško šiltesnės jūros. Jaunystėje eina į kalnus, ledynus, o senatvėje norisi sėdėti prie šiltos jūros.

Ved.: Nevadinčiau, kad Gabrielius Landsbergis yra senatvė.

VL: Ar Gabrieliui Landsbergiui, ar jo žmonai, ar vaikams reiktų dar kokios nors vasarvietės Lietuvoje?  Lietuvoje yra vasarviečių. Gali atvažiuoti pas mane. Atsiprašau, aš irgi turiu vasarvietę. Ne Ispanijoje, o Lietuvoje. O kiti pasidaro vasarvietę Ispanijoje arba Graikijoje, kur šilčiau. Juk yra laisvė ir pasirinkimas, kur tu nori turėti vasarnamį. Kam daryti iš to baisiausią politiką: kodėl ne Lietuvoje? Ir Lietuvoje kai kas turi du vasarnamius. Aš turiu du. Koks siaubas! Vieną pavekdėjau iš tėvų, tai irgi negerai. O kitą mes su žmona pasistatėm patys. Prie jūros.

Ved.: Internate sklandė juokelis: reikėjo Landsbergiui pirkti vilą Šveicarijoje, tada visi būtų ramūs ir sakytų: mes taip ir žinojome, kad Landsbegis turi vilą Šveicarijoje. Nuo kada, nuo Nepriklausomybės pradžios?

VL: Kada aš pradėjau pardavinėti šiferį. Nors buvo vienas verslininkas, kuriam nepatiko šitie plepalai ir nesąmonės, ir jis paskelbė didelę premiją tam, kuris parodys Landsbergio vilą Šveicarijoje. Neatsirado nė vieno norinčio gauti krūvos pinigų. Bet kartoja iki šiol. Vargšai žmonės, ir ką tu padarysi. Jaučiu tik užuojautą, ir man šiek tiek gaila Lietuvos.

Ved.: Lietuva ne tik išgyveno, bet ir dar išgyvens.

VL: Ir Landsbergį išgyvens. Nebus to Landsbergio, o Lietuva vis tiek bus.

Ved.: Kaip įsivaizduojate, kaip keisis Konservatorių partija? Kaip norėtumėt, kad ji keistųsi? Kad atsinaujinusi 2028 metais turėtų šansą. Ką patartumėte jaunimėliui?

VL: Jau esu tai daręs, bet jaunimėlis neužsikabino. Galiu tik tikėtis, kad gal pamažu užsikalbins.

Ved.: Ką reiškia „neužsikabino“?

VL: Neužsikabino už minties, kad reikia rūpintis žmogaus ir Lietuvos dvasia. Kad gobšumo, priešiškumo, pavydo dvasia nebūtų viešpataujanti pasaulyje. O būtų kūrybos, statybos, santarvės, pagalbos vienas kitam dvasia. Gal tai utopija, bet ką padarysi, esu utopistas, kaip kadaise buvo Vincas Kudirka.

Ved.: Skamba šiek tiek utopiškai. Neįsivaizduoju, kaip tai transformuoti į balsus, kai dabar balsai ateina tam, kuris pasakys, kad duos didesnį valgio šaukštą.

VL: Tai materializmo pergalė. Ji pasaulinė, ir Lietuva negali būti išimtis. Bet aš norėčiau, kad Lietuva būtų truputėlį išimtis. Prisimenu ir kartais bandau kitiems priminti: juk vis dėlto buvo Baltijos kelias, kiek žmonių į jį išėjo! Ar jie ten ėjo gauti bliūdelį maisto ar kokių nors gėrybių, kad Baltijos kelyje jiems pažadės: po penkmečio jau bus komunizmas. Nieko panašaus – žmones vedė brolybės jausmas. Unikalus, vienas kartas istorijoje. Reiškia, galima. Galbūt dar galima. Čia toks mano utopinis manymas, kad Baltijos kelias nebuvo vieną kartą ir dabar palaidotas amžiams. Gal mumyse dar truputis jo liko.

Ved.: Baigiant, Profesoriau, kaip įsivaizduojate, ar dabartinė koalicija susigulės? Gal susidrąskys, o gal dirbs ketverius metus?

VL: Matai, man svarbu, kad Lietuva išliktų.

Ved.: Tada mano pabaigos klausimas: ką mes galime, ką turėtume padaryti, kad Lietuva išliktų? Kad valdžia nenuvairuotų visiškai į šoną, kad išliktų sarginiai šunys, kurie stebi, ką daro valdžia. Kaip įsivaizduojate per šiuos ketverius metus?

VL: Sargybinis turi būti viduje. Nepastatysi sargybinių, kaip kažkada daktaras Bobelis kaltino, kodėl Landsbergis nepastatė policininko prie kiekvieno kolūkio sandėlio. Tada kolūkiai nebūtų buvę išvogti. Landsbergis nepastatė policininko, jis ir kaltas. Šitaip galima kalbėti kur nors kolūkiniame turgelyje. Bet yra gilesni ir svarbesni dalykai, ar mes norime gyventi žmoniškai, kaip žmonės tarp žmonių, o ne kaip darbo jėga, gamyba, ginkluota jėga. Mes visą laiką esam kokia nors jėga. Atėjo politinė jėga. – Kokios čia jėgos per mus vaikščioja? Ar pats jautiesi jėga? Kol kas esi Tapinas. Esam tam tikra jėga, kiek turim potencialo pajudinti žmonių sąmonę. Ir pajudinti į gerąją pusę. O ne suniekinti, pasityčioti, kaip kadaise, deja, nuvažiavo „Dviračio žinios“ į patyčias, visuotinį visko niekinimą. Tapinas ta kryptimi nevažiuoja. Jis krečia juokus, ir aš paklausiau: ar mes darysime juokus iš Lietuvos? – Ne, susitarėm, kad iš Lietuvos juokų nedarysim. Kitaip būčiau iškart išėjęs.

Ved.: Ačiū, Profesoriau, už skirtą laiką.