J.Karosas siūlo reviziją

Justino Karoso straipsniui apie Lietuvos rytų politiką ("Delfi", 2008.05.22) kenkia kelios fundamentaliai klaidingos nuostatos.

Politikas mano, kad "sovietinė Lietuva" (jo terminas) turėjo savą užsienio politiką; lemiamoji kryptis buvusi Vakarai, kuriuose "reikėjo skleisti išganingą socializmo įtaką". Tai socialistinis realizmas. Grįžę į tikrovę, ką ir jam siūlau, prisimintume kitką. Vakaruose sovietai naudojo ne tik Molotovus ir Gromykas, bet ir apmokamus politikus bei pareigūnus iš Lietuvos, kad "skleistų" susitaikymą su Lietuvos užgrobimu. Nevadinčiau to jokia ir jokios Lietuvos užsienio politika.

Dabartyje J. Karosas siūlo matyti savo anos keistos, dirbtinės mąstymo schemos atitikmenį. Anot jo, "sąjunginiai valstybių ryšiai, kurie reiškia savitarpio paramą ir garantuoja savos valstybės saugumą" (o Lietuvai, nepamirškime, tai Europos Sąjunga ir NATO – Šiaurės Atlanto sąjunga), esą politika, kuri "praranda objektyvesnius kriterijus"; tai tik simpatija sąjungininkams ir antipatija grasinantiems.

Eiti į minėtąsias sąjungas Lietuvą iš tikrųjų skatino ne kokios nors mergelių simpatijos, o pirmiausiai sveikas protas ir politinių moralinių principų bendrumas. Jų tarpe ir demokratija, tautų solidarumas, pagarbos žmogaus teisėms viltis. Cituotieji J. Karoso požiūriai skatintų veikiau nuvertinti sveiko proto pamatinę reikšmę. Kaip ir lenkimas, neva SSRS irgi buvusi kažkokia valstybių sąjunga. Žinome, kad valstybė ten buvo tik viena, o sąjungos nebuvo nė padujų.

Ir štai toliau – esminė prieštara, su kuria J. Karosas eina prieš nūdienę Lietuvos užsienio politiką ir jos diplomatijos vadovą P. Vaitiekūną. Prezidentas apdairiai nutylimas, nors apie jį turėtų priminti Konstitucija.

J. Karosui nepatinka, kad svarbiausioji Lietuvos užsienio politikos strategija brėžiama kaip demokratinių struktūrų plėtotė iš Vakarų į Rytus. Čia sutikčiau, jei sakytų pasigendąs Lietuvos diplomatijos aktyvaus darbo Vakarų sostinėse ir Europos Sąjungos lygmenyse, kad ten geriau suvoktų posovietinės Rusijos tikrovę ir iš to kylančias pasaulio problemas. Tačiau J. Karosas kaip tik to nesako; jis išskiria, bemaž priešina demokratijos plėtotę, pavyzdžiui, Balkanuose ar buvusios SSRS dominuotoje erdvėje ir mūsų valstybės interesus, lyg demokratijos siekinys Baltarusijoje arba Ukrainoje nebūtų Lietuvos interesas.

Gal taip yra todėl, kad buvęs filosofas pasaulį suvokia materialistiškai (dėl to niekas neturėtų kaltinti). Todėl ir Petro Vaitiekūno klaida esanti ta, kad demokratijos plėtotė jam "aukščiau už visokius materialinius interesus". Tą būtent išreiškusi ministro formulė : "Vertybės ar vamzdynai".

Rusijos valdžiai vamzdynai, be abejo, yra aukščiausioji vertybė pakeliui į visų aukščiausiąją – valdyti! Lietuvos reikaluose "Družbos" vamzdis reikšmingas dvejopai: ir materialiai, ir kaip principas. Tą vertėtų suvokti, užuot J.Veselkos stiliumi ironizavus, neva "Europos valstybės savo politikoje turi išsižadėti visokių vamzdynų, kad jos bendromis jėgomis galėtų apginti mums svarbų vamzdyną".

Pakeiskim sakinio pabaigą po kablelio į "kad Europos Sąjunga apgintų sau ir mums svarbų principą", ir nusiraminsime, kad šiame kelyje jos narės nepraras visokių savo vamzdynų.

Bet J. Karosas mąsto taip kaip rašo ir siūlo keisti Lietuvos užsienio politiką. Mat prasta tendencija esanti ta, kai norima atkreipti "partnerių dėmesį į Rusijos keliamas grėsmes" ir savo partneriams "adresuoti Lietuvos santykių su Rusija problemas".

Partneriai nėra visai kvaili ir patys pakankamai daug matė nuo Beslano mokyklos "vadavimo" Šiaurės Osetijoje iki dioksino panaudojimo Kijeve, o polonijaus – Londone. Bet pati Lietuvos "partnerių" samprata turi būti kitokia. Mes ne klientai, o nariai; esame viduje, ir Estijos arba Lietuvos santykiai su Rusija natūraliai virsta nebe dvišaliais, bet europiniais dalykais. Šis Europos Sąjungos susivokimo procesas vyksta mūsų akyse, tam reikia pritarti, o ne zirzti.

Ar Lietuvos politikos poveikis gesinant regioninius konfliktus "aplink Rusiją", atrodytų, jos palaikomus, tikrai yra menkas, kadangi "neretai būna kiek vienašališkas ir jau iš anksto antirusiškai orientuotas" – susilaikykim nuo debatų. Gal ir ne visai menkas. Bet mintys apie šališkumą ir antirusiškumą yra kaip tik tai, ką Rusijos ruporai S.Jastžembskis arba K.Kosačiovas vis mėgina infiltruoti į Europos Parlamentą.

Lietuvoje nuo Sąjūdžio pradžios, taigi jau 20 metų puoselėtą istorinio ir humaniško teisingumo sampratą bei viltį J. Karosas vadina pretenzijomis. Peikia "pretenzijų iškėlimą", kaip regis, ir Sausio 13-osios, ir Medininkų nusikaltimo kontekste. Nesinori to nė komentuoti, gal čia tik iš glūdumos atsklindantis įsiteikimo paveldas.

Publikuota: www.delfi.lt, www.tsajunga.lt, 2008 05 27