Marodierių žodynas šiandien

Marodierių žodynas šiandien

         Kai du fašizmai, raudonas bei rudas, sumušė rankomis dalytis Europą 1939-1945 m. kare, jie dalijosi aukų kūną, rūbus ir kitą turtą gana tvarkingai dokumentuodami.

         Tai SSRS-Vokietijos draugystės („nepuolimo“, tai yra, trečiųjų puolimo) ir naujosios tarpusavio sienos, pradžiai panaikinus Lenkiją, sutartys. Su slaptaisiais papildomais protokolais – tai nuostabūs politinės veidmainystės dokumentai.

         Pasmerktos nužudyti ir pasidalyti šalys tarp Hitlerio ir Stalino imperijų vadinamos „interesų  zonomis“. Būsimi marodieriai žinojo, koks tų žodžių turinys, tačiau melavo net patys sau. Sutartas žodynas.

         „Jeigu kas nors įvyks“ (o jau sutarta, kad įvyks „politiniai-teritoriniai pokyčiai“). Tam tikros žemės, teritorijos nužingsniuos lyg žemėlapiu ir „atiteks“ vienam ar kitam žmogėdrai. Žinoma, jie negrobs, jiems kažkaip atiteks.

         Matome, žinome ir toliau vartojame veidmainingą žodyną, kaip anie antai sprendė ir dalijosi neva „interesų zonomis“. Gal jau gana, ponai istorikai? Mus užėmė ne kaip „interesą“, o kaip marodierių iš anksto suderėtą grobio dalį. Mūsų – po Lenkijos ir Suomijos – žudymu tęsėsi jau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Jo autoriai du.

         Jonas Mekas nusakė tiksliai, sykiu ir vadinamąjį „pokarį“ – mus pardavė kaip arklius.

         O tauškiam apie „atitekimą“ neva vienai ar kitai zonai. Labai neutralu.

         Rašykim savo istoriją tiesiais žodžiais, nevizgindami. Nesidairykim to marodierių žodyno. Nepratęskim jų veiklos.

         Ir neblūdykim, neva rezistencija sovietų okupantams prasidėjo partizanų susirėmimais kažkada 1944 m. vasarą. Ar niekas negirdėjo apie gerokai ankstesnį  1941 m. vasaros Lietuvos sukilimą?

         Atrodo, Lietuvos potarybinėje istorijoje jo nėra. O juk tai saviti, unikalūs treji metai – posukiliminė vokiečių okupuota Lietuva. Verta atskiro tomo.

         LRT.lt, 2024-11-26