Sąmaiša dėl Sąjūdžio

Atrodytų, galima jau būtų atleisti Sąjūdžiui tą Lietuvos nepriklausomybę. Juolab, kad nebepavojingas, domisi tik teisingumo ir dorovės klausimais, kurie nebe aktualūs. Nėra tų dalykų, tai ir nereikia, taip regis. Pakankamai daug prirašyta ir apie tai, kad nepriklausomybę iškovojusi komunistų partija. Naujausia tezė, tai Sąjūdžio nuopelnas, kad sutarė su CK. Perrašinėja šarikais, ir gerai. Nors nebeaišku, kur tada istorinė klaida. Palikime istorikams.

Bet kažkam vis neramu: o kodėl Sąjūdis dar yra? Nesutinka likviduotis, kad vietoje jo liktų lengviau kontroliuojami veteranų klubeliai, ir nesutinka, kaip kadaise ir visada, būti kontroliuojamas. Nevyriausybinė organizacija, tai negerai.

1993 m. įsteigęs politinę partiją – Tėvynės Sąjungą, Lietuvos Sąjūdis liko egzistuoti ir veikti kaip savarankiška visuomeninė organizacija. Stengiasi palaikyti didžiojo Sąjūdžio, sukėlusio piliečius valstybei atkurti, dvasią ir primena jo principus. Apie tai ir apie valstybės bei visuomenės problemas vėl kalbėta, svarstyta ką tik praėjusiame 11-ajame Sąjūdžio suvažiavime, kuriuo organizacija paminėjo ir savo 20 metų sukaktį.

Sąjūdžio veteranų klubai (Iniciatyvinės grupės ir signatarų) mini sukaktį savomis iniciatyvomis, o valdžia dėmesį ir finansinę paramą renginiams atmiešė kai kuriais politizavimais. Ilgai stengtasi atskirti pirmąjį Sąjūdžio etapą – ligi Antrojo suvažiavimo 1990 metais – nuo visos vėlesnės istorijos, primesti Sąjūdžio vardui pirminį kamufliažinį „persitvarkymo“ papildą.

Štai birželio 3-ąją paskelbta „Sąjūdžio popietė“, kuri betgi nebuvo Lietuvos Sąjūdžio renginys, turbūt Sąjūdžio Taryboje nė nesvarstyta, o ir propgramoj Sąjūdžio Tarybos narių tarp pranešėjų nesama. Na, Sąjūdžio vardas gražus, o popietės iniciatoriai – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, veikusios 1988 m. vasarą ir parengusios Steigiamąjį suvažiavimą, klubas. Tačiau renginys skirtas „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 20-mečiui“, nors tuo pavadinimu Sąjūdis veikė tik ligi 1990 metų. Po Kovo 11-osios Lietuvos statusas – Europos valstybė, o jose M. Gorbačiovo SSRS „perestroika“ nebuvo vykdoma, nebent kas nors taip juodai vadintų naują SSRS agresiją prieš Lietuvą ir 1991 m. Sausio 13-ąją. Tai du Sąjūdžiai nuo 1988 m. ar vienas? Kažkam gal pravartu ar smagu čia daryti sąvokų sąmaišą. Juk mėginta net skaldyti jo istoriją numeriais pagal suvažiavimus, tai dabar jau būtų vienuolika „Sąjūdžių“.

Kitokią sąmaišą – vertybinę, deja, inicijavo Seimo pirmininkas Č. Juršėnas. Tai kiršinanti, kadangi neadekvati idėja padaryti visus Iniciatyvinės grupės narius urmu Vyčio Kryžiaus komandorais. Sąjūdis jau pareiškė, savo 11-ajame suvažiavime priimdamas atitinkamą pareiškimą, kad mostas teikti „aukščiausius valstybės apdovanojimus buvusiems Iniciatyvinės grupės nariams, net susikompromitavusiems ankstesne ar vėlesne veikla, tuo prilyginant juos žuvusiems kovoje arba kankintiems kalėjimuose už Lietuvos laisvę, yra nevykęs ir kompromituojantis garbingą Lietuvos Sąjūdžio vardą“. Todėl Sąjūdis, kuris nebuvo net informuotas apie šią iniciatyvą, „jai nepritaria“.

Čia verta priminti, kad 1988 m. rudenį – 1990 m. pavasarį Lietuvoje veikė kaip ir du parlamentai. Į Steigiamąjį suvažiavimą grupėse-skyriuose išrinkti ir atvykę 1027 Sąjūdžio delegatai iš savo tarpo išrinko Sąjūdžio Seimą, kuris atvažiuodavo į sesijas ir priiminėjo valstybinės reikšmės dokumentus – įstatymų projektus. Šie keliaudavo į niekieno nerinktą, vien kompartijos struktūrose paskirtą LTSR Aukščiausiąją Tarybą, nelyginant kokius Lordų rūmus, kad ten taptų įstatymais. Kai kas pavykdavo, ir Lietuva ėjo primyn.

Sąjūdžio Seimo sesijų per 1988-1990 m. buvo surengta

Nepriklausomoji spauda, regis, ligi šiol blaškosi priklausomybėse. Sąjūdžio neeilinio suvažiavimo dieną išeinančiose „Lietuvos žiniose“ nerasite net šio žodžio, nebent išimtis – V. Valentinavičiaus probleminiame straipsnyje apie „dvidešimtaisiais Sąjūdžio metais“ grįžusią visuomeninės televizijos cenzūrą. Taip, stebukladarys Sąjūdis ir čia ne viską padarė, tik susirinkęs į suvažiavimą „rauda“, kaip apie jį niekinamai rašo rytinės cenzūros įvedėjai.

Savaip tos problemos atsispindi istorikų darbuose. Prieš penkerius metus išleistame keturių šimtų puslapių lietuviškame „Istorijos žodyne“ Sąjūdžio tiesiog nėra. Dvidešimtmečio proga pasirodė Lietuvos istorijos instituto tomas apie 1988-1990metus: „Sąjūdis“. Net su emblema ten, kur leidėjai. Knygoje daug vertingų žinių ir tam tikra sistema. Kaip regis, apie SSKP Lietuvos padalinio veiklą ir įnašą. Sąjūdžio seimas neegzistuoja, Sąjūdžio lyderystė iš anksto formuojant būsimos atkuriamos valstybės užsienio politiką (komunistai nedrįso, suprantama) likusi nepastebėta. Tai nepilna valstybės istorija, nors ir svarbusis tarpsnis prieš nepriklausomybės atkūrimą. Tačiau istorija eina pirmyn, tad matysime, kas dar bus toliau.

Skirta "Veidui", 2008 06 02