Patyčių kultūra ir nepraustaburnių laikas

Patyčių kultūra ir nepraustaburnių laikas

  Galvojau apie du straipsnelius tomis temomis, o išeina beveik viena tema.

   Patyčių kultūra atrodė kaip mada, gal ir kompensacija kitaip nesugebantiems. Tačiau plito pandemiškai ir jokie antikūniai nestabdė.

  Net gana talentingi įtakoriai, kaip “Dvyratininkai“, klampodavo po tą bjaurastį. Vėlyvojo sovietmečio satyra ir  gelbstinti humoristika išvirto į konkrečių viešų asmenų sisteminį ir nejuokingą pjudymą. Galų gale, net į šeimų pjudymą.

  Kai pamatėme įsikerojusią būtent tokią viešojo bendravimo „kultūrą“, nelyginant Sosnovskio barščius pakeliais, pasireiškė ir gilesnių žalingos veiklos pasekmių.

Priešas kryptingai dirba, kad primestų mums pesimizmą, nusivylimą savo šalimi ir jos pasirinktu keliu. Talkina vietiniai nenaudėliai. O šalis – tai žmonės. Gerai, jeigu jaunimas nepasiduoda nelaimingumo sindromams, nepuola masiškai į niekšų platinamą narkomaniją. O ten – bedugnė.

Beveik prasčiau, atsparumo požiūriu, atrodo vidurio karta, įtakojama patyčinių savo esamo ir prabėgančio gyvenimo niekinimų. Plius nostalgijų apie neva nuostabųjį sovietmetį. Šiems nuodams tinkamų, paveikių antikūnių, atrodo, neparūpiname. Nors čia būtų pagrindinė istorinio švietimo ugdymo užduotis. „Ką jie su mumis padarė?“ O nuo silpnaprotiškų dūsavimų neva „prie ruso buvo geriau“ netoli ir iki putinoidų sėkmės.

Grėsmė nacionaliniam saugumui?- Gal ir taip. Purvo frontas. Juo reikia rūpintis kur kas daugiau, strategiškai investuojant į sielos sveikatą.

Humoro išnaikinimas Rusijoje turėtų būti grėsmingas signalas pasauliui. Išties, žmogus be humoro jau luošas. Tad ir mums neva telieka „arkliškasis“ arba „antrojo galo“ antihumoras ir atsiveria tos pačios patyčių kultūros antroji pusė. Patyčios iš savęs.

Nevykusi tauta, nepavykusi šalis? – putinoidų svajonė ir triumfas. Kol kas – kartuvės prie Seimo. Maitaičių ropojimai po maitą.

Vaizdelį puikiai papildo stiliaus mados. Tapo antai madinga, net politiškai pelninga, taškytis bet kuriomis fekalijomis, plebsui plojant. Kietas! Šustauskas net į merus prasimušė.

Pastaba žiniasklaidai: rodant mėšlą, jis ir demaskuojamas, ir reklamuojamas. Lemia vartotojas.

Maitaičių nūdienio vaduko neprausta burna net užsirydama byloja:

-  Visi jūs šūdai. Atėjo mano laikas. Dabar žengiu aš, didysis maitaitis, ir varau garsiai bet kokį maitos melą; bet jeigu jums nuo to tryda, praeities politikai ir prezidentai, tai jūsų tryda, o mano melas laimi! Visi jau tapšnoja!

 Taip brėkšta šviesioji fašistinė Lietuvos ateitis, broliai ir sesės Kristuje. Galbūt nusipelnėte, gal nusidėjome apsileidimais.

LRT.lt, 2024-10-07