Stasio Lozoraičio pažeminimas ir mirtis

Stasio Lozoraičio pažeminimas ir mirtis

 

Galėčiau tarti net „sunaikinimas“, bet kol kas pakaks ir tiek.

Pasirodė, nors bemaž niekur nerodyta, Audriaus Juzėno dokumentinė juosta „Diplomatas Stasys Lozoraitis“. O ant varstotų – dar kai kurios sumanytos juostos. Aną jau pamačiau. Susijusi su diplomato ir įžymaus valstybininko šimtmečiu. Visos jos turėtų stipriai papildyti kita kitą ir atverti dar nežinomas visuomenei atgimstančios valstybės dramas. Bet ir šiandien jau verta, manau, kiek praskleisti tuos puslapius.

Pirmas mazgas – vyresniojo kolegos ir bičiulio Stasio požiūris į artėjančius Lietuvos prezidento rinkimus.

Berods, niekada 1990-1991 m. dviese Vašingtone apie tai nekalbėjome. Kai ateis konkreti situacija, kai reikės ką spręsti, tikriausiai tai bus mano problema Sąjūdžiui susiremiant su revanšine komuna.

Bet štai dalykas konkretizavosi 1992 m. vasarą-rudenį; Lietuvos AT kaito vidaus kovos dėl konstitucinių valdžios problemų ir parlamento erozijos; nebebuvo ginčų, kad prezidento institucija reikalinga, įvestina. Tačiau... Kokios bus aukštojo pareigūno galios? Kokie kandidatai?

Kairysis sparnas AT buvo išsiplėtęs į „centrą“ ir sustiprėjęs, o sąjūdinis – nusilpęs. Nebejausta tikrumo, kad Sąjūdis (ir dešinesnės partijos) laimės; tačiau būtent kairėje dėl prezidento tvyrojo įtampa ir baimė. Kuriamas Landsbergio baubas, kuriuo net patys pradėjo tikėti.

Tad reikėjo arba apsisaugoti nuo tokio prezidento politinių galių, paliekant jam dekoratyvų vaidmenį, arba rasti alternatyvų kandidatą, patinkantį liaudžiai ir priimtiną kairiesiems. Keista, kad jie dar lyg netikėjo A. Brazausko perspektyva. Pernelyg tiesioginis komunos paveldas, prisimenami kaip žmonių engėjai. Tremtiniai jų nenori. 

Taip ateina laikotarpis, apie kurį jau pasakoja A. Juzėno filmas. Primenami politkų pasitarimai Varšuvoje: centristai (liberalai?) su komunistais („darbiečiais“) ir atsikviestu iš JAV Stasiu Lozoraičiu. Tai nebuvo jų žmogus, tačiau geriau bet kas, by ne V. Landsbergis.

S. Lozoraitis buvo labai atsargus, dar nesiangažavo į prezidentus, tad jį reikėjo įvilioti. Komunos pusei atstovavęs J. Karosas žadėjo savo partijos paramą – būsi „visų“ kandidatas, o taip pat, jei Lozoraitis netaptų prezidentu, kad jis garantuotai liksiąs ambasadoriaus poste Vašingtone. A. Juzėno filme akcentuojamas šis pažadas (likęs žiauriai neištęsėtas), bet nieko apie platų „visų“ frontą prieš kraštutiniuosius nepriklausomybininkus su jų Landsbergiu.

Istoriją reikia matyti visą, todėl primenu.

O vyko ir kitų pasitarimų, kaip antai Amerikoje trise pas Valdą Adamkų – Adamkus, Lozoraitis, Landsbergis – kuriame nedvejodamas pasakiau, kad jeigu kandidatuos Lozoraitis, tai aš – ne, o jį remsiu.

Apie tai į Juzėno kamerą papasakojau, bet dokumentininkų susidomėjimo neatsirado, nors V. Adamkų būtų labai vertėję ta principine tema pakalbinti.

Kiek prisimenu, komunos sparne kurį laiką karštligiškai ieškota „antilandsberginių“ alternatyvų. Kalbino ir kalbėjo apie Justiną Marcinkevičių, net apie Sigitą Tamkevičių, bet nekibo už pasisiūliusio amerikiečio, vieno svarbiausių Lietuvos vaduotojų, antikomunisto Kazio Bobelio. Tas išsikėlė pats, nesurinko parašų, tad mūru stojo už komunos lyderį A. M. Brazauską. Paradoksų nestigo.

Nors mano kandidatūrą oficialiai iškėlė ir Sąjūdis, ir Lietuvos krikščionių demokratų partija, jos neregistravome, palikdami erdvę ir kelią S. Lozoraičiui. Jo kandidatūra oficialiai paskelbta sausio 4 d. Vos mėnesiui belikus...

Žmonės, galimi rinkėjai, buvo išvargę ir dėl blokadų, ir teroro, kurių priežastimi lengvai rodyta Sąjūdžio „klaidos“ – konfliktas su SSRS, – ir nuo siautėjančio valdininkų nesąžiningumo bei sukčių gaujų cinizmo. Nomenklatūra net per AT neleido (pristigo balsų), kad Valstybės kontrolė saugotų kolūkių turtą, tad šis buvo paliktas viršininkėlių išvogimui, o baudžiauninkai – apiplėšti. Kaltas Sąjūdis!

Tas pats K. Bobelis griausmingai priekaištavo, kodėl Landsbergis nepastatęs policininkų prie kolūkių sandėlių, o dėl Maskvos sulaužyto ekonominės sutarties termino (visiems 1992 metams) buvo lengva skiesti, kad „ateis Brazauskas – jis ten centre visus pažįsta – ir vėl bus gerai“.

S. Lozoraičio oficialiu štabo vadovu buvo žmonėms patikęs V. Adamkus, bet K. Bobelio intriga privertė aukštą Amerikos valdininką grįžti į JAV, nutraukus savo veiklą Lozoraičio rinkimų kampanijoje (didžiulė paslauga komunai); o Sąjūdžio sparnui (A. Abišalai) buvo patarta pasitraukti į šešėlį, kadangi jo parama Lozoraičiui tiktai kenkia. Net šiam įkalbėjo, kad gindamasis apkalbų kur nors pakritikuotų buvusią „Landsbergio politiką“... Nepadėjo.

Tą plokštelę grojo tariamai „trečioji“ jėga, liberalai centristai, kurie kontroliavo visą Lozoraičių poros būvį ir veiklą. Net apgyvendino juos „Draugystės“ viešbutyje pas Kristiną Butrimienę (de facto Brazauskienę) sveikam protui nesuvokiant, kas tai aprobavo. Gal neperspėtas Valdas Adamkus, gal koks apsukrus Vidmantas Staniulis, gal pats Lozoraitis pasikliaująs Apvaizda ir žmonių gerąja valia?

Iš tiesų jis buvo spąstuose ir kontroliuojamas, tačiau turėjo nepaprastą charizmą ir gebėjimą savo širdingumu patraukti didžiulius rinkėjų sambūrius. Per mėnesį, negailėdamas jėgų ir sveikatos kelionėse po Lietuvą, – valdantieji Seime nesutiko pratęsti kampanijos nė savaitei – sugebėjo pakelti savo žinomumą ir patrauklumą nuo 5% bemaž iki 40%!

Komuna ėmė rimtai būgštauti.

Štai aplinkybės, kuriomis įvyksta lemtingų dalykų. Tai antrasis mazgas.

Stasys Lozoraitis, net ir be V. Adamkaus kampanijai krypstant pozityvia linkme, ima jaustis blogai ir sieja tai su vienu nelemtu viešbučio pamaitinimu. „Ak, ta kiaušinienė!..“ Daugiau jos nevalgęs, bet po to karto neatsigavęs.

Ir Daniela tai prisimindavo.

Išvyko iš Vilniaus prislėgtas, „pralaimėjęs“, ne už tokią jį šmeižiančią Lietuvą kovojęs, bet ir su „Draugystės“ kiaušinienės skoniu burnoje.

Klausykit, liberalai, kodėl jūs leidot šią situaciją pas Butrimienę? O kas prezidentūrą konsultavo dėl ambasadoriaus Lozoraičio atleidimo?

Ne vienas Stasio bendražygis Vašingtone paliudijo į kameras, koks skaudus jam buvo tas atsainus atleidimas-išmetimas. Forma labiau, negu turiniu. Ne tik, kad J. Karosas ir A. Brazauskas neišlaikė žodžio, bet pareigas einančio ambasadoriaus net neinformavo apie jų sprendimą. Sužinojo iš laikraščių. Tai buvo labai užgaulu, bet kodėl, kam? Pažeminti, keršyti? Vilniuje jis sužinojo ir akibrokštą, kad visi Vašingtono atstovybės darbuotojai, jo sutelkti žmonės, LDDP vyriausybės atleisti.

Vašingtone, dar kartą atvykęs iš Romos, kur jį dar paliko valstybės atstovu, atsigulė į patikimą kliniką, „pas draugus“, ir nebeišėjo iš ten. Skrodimo duomenys, pirmiausiai: „staigiai progresuojąs išorinės, cheminės kilmės vėžys“. Tai buvo pasakyta Danielai.

O po to pasakyta: turėjom daryti pakartotinę analizę galutinei išvadai, bet kaip tik šio skrodimo dokumentai ir duomenys su realiais mėginiais dingo!..

Kūnas jau palaidotas, niekas nereikalauja ekshumacijos. Daniela – ligi šiol net A. Juzėno filme – laikoma keistuole, kuriai kažkas vaidenasi, kol ir ji numiršta.

Filme, kuris pagamintas Valstybės archyvui, apie tai vos pusė sakinio.

Kaune, Petrašiūnuose, yra jos vardas, bet palaikai nenorėjo gultis Lietuvoj. Liko Italijoj.

Kolegos filmuotojai galėjo paklausti klinikos vadovų arba archyvarų: ar yra pas jus kada buvę, kad mirus pacientui, dėl kurio įtarta apnuodijimas, iš karto dingtų skrodimo duomenys?

Dar nepaklausta.

Neklausta nė Maskvoj. Ten žinojo, kad politikas klibina tarp Vakarų diplomatų Karaliaučiaus priklausomybės temą. Tokio nesovietinės Lietuvos prezidento aniems tikrai nereikėjo.

Vis dėlto kai kas ir paliudyta po ambasadoriais mirties. Daniela Lozoraitienė įkalbėjo režisieriui Vytautui Landsbergiui jaunesniajam sukūrusiam filmą „Vilties prezidentas“ (1999). Ten našlė labai trumpai referuoja medikų žinią.

„Po Stasio mirties tuoj paprašiau jo skrodimo analizės, ir man atsakė, kad tai tikrai vėžys, bet labai retos formos, kuris nėra nei genetiškas, nei paveldimas, o priežastys gali būti farmaceutinės. Tokios išvados buvo padarytos lyginant su duomeninis, kuriuos aš atsivežiau iš Romos. Vėliau, kai atvažiavau pasiimti raštiško atsakymo, jie atsiprašė, kad tyrimo išvadų nebegali surasti, nes dokumentai yra pamesti“.

Arba pavogti, kaip nors pražudyti.

Pasakojo apie tai ir man, dar prisimindama tą „Draugystės“ pusryčių maistą.

Lietuvos valstybei, vairuojamai tvirta LDDP ranka, tokie spėliojimai arba prielaidos nerūpėjo.

Ir ligi šiol. Panašiai, kaip A. Smetonos atveju. O pirmojo ir tada paskutinio šalies prezidento portretą S. Lozoraitis pagarbiai laikė atstovybėje, savo kabinete. Matykit, lankytojai. Dar vienas tęstinio valstybingumo ženklas.

Juolab aštresnis, kaip skalpelio pjūvis, yra Danielos liudijimas jos dienoraštyje: „1994 m. spalio 28 d., penktadienis. [...]

Aš esu tikra, kad alinantis kepenų vėžys, kuris jį nusinešė, buvo sukeltas (išprovokuotas?). Ar ir kada turėsim to įrodymus, nežinau. Bet viduje aš esu tuo tvirtai įsitikinusi.“[1]

LRT.lt, 2024-10-01